Pranciškus Afrikoje: sunkus uždavinys kalbėti apie taiką

Kai popiežius Pranciškus lapkričio 25-30 dienomis lankysis Afrikoje, Kenijoje, Ugandoje ir Centrinės Afrikos Respublikoje, jis neišvengiamai, veidas į veidą, susidurs su viena iš skaudžiausių tikrovių, kaip pats yra pasakęs – visokeriopo skurdo tėvu – karu, gyvybių ir sielų plėšrūnu, žmonių ir tautų ateities grobiku.

Garsiai pasaulio žiniasklaidoje yra nuskambėję popiežiaus žodžiai, kad trečias pasaulinis karas, globalus konfliktas jau vyksta – ne viename kokiame fronte, bet išsibarsčiusiais „gabaliukais“. Nuvykęs į Afriką Pranciškus, galima sakyti, atsidurs iš tų „gabaliukų“ sudarytos dramatiškos mozaikos viduryje.

Jei pažvelgsime į Kenijos ir ypač Ugandos geografinę poziciją, pamatysime, kad jos šiaurinės sienos ribojasi su Pietų Sudanu.

Apie slogią situaciją šiame krašte iškalbingai byloja misionierių komboniečių atviras laiškas, datuotas lapkričio 1 diena, skirtas visiems Mapuordito apylinkių žmonėms, tradiciniams bendruomenių lyderiams, taip pat valdžiai. Misionieriai išlaiko ligoninę, kelias mokyklas ir parapiją. Tai beveik vienintelės institucijos šiame iš tiesų labai neturtingame krašte. Ligoninę, kurioje dirba keliasdešimt apmokytų sudaniečių ir keliolika užsieniečių, kasmet aplanko iki 30 000 žmonių, per metus atliekama apie tūkstantį operacijų, po truputėlį stengiamasi išplėsti jos paslaugas, gydyti naujas ligas. Net sukurta ir veikia nedidelė programa tiems jaunuoliams, kurie nori išmokti medicinos pradmenų. Tačiau po visos eilės nemalonių incidentų įvyko dar vienas, iš tiesų sunkus: neseniai aiškiai atpažįstamą ligoninės automobilį iš aukštų žolių iššokę bandė sustabdyti trys ginkluoti vyrai. Vairuotojas, įvertinęs jų pavojingumą, spustelėjo greičio pedalą, o plėšikai apšaudė automobilį. Kulka sunkiai sužeidė vieną iš automobilyje buvusių komboniečių, t. Placide Majambo. Laimei, žaizda nebuvo mirtina, tačiau sudėtingą operaciją atlikti buvo galima tik Kenijoje.

Sukrėsti ir nuvilti smurto ir prieš mūsų bendruomenę, rašo misionieriai, stebime laipsnišką byrėjimą tos taikios bendruomenės, dėl kurios dirbome ir stengėmės 22 metus. (...) Daug žmonių kasdien jaučia ir patiria augantį teisės nepaisymą ir genčių konfliktų lygį, kurie tiesiogiai drasko šeimyninį gyvenimą, santykius, normalų bendravimą, laisvą judėjimą ir net galimybę saugiai pasiekti švietimo, sveikatos apsaugos ar maldos vietas.

Kaimų pakraščiuose gyvenantys žmonės, pasakoja jie, saugodami gyvybes nakčiai ateina miegoti į gyvenviečių ar miestų centrą, taip pat į misionierių mokyklų ar ligoninės teritoriją. Kaip misionieriai, tęsiama laiške, mes laisvai dovanojime savo tarnystės gyvenimą bendruomenei, šalia kurios gyvename, be asmeninių tikslų, tačiau žmogiškai jaučiame solidarumo, paramos ir bendruomenės artumo poreikį. (...) Ką galima padaryti matant visur prastėjančią padėtį?

Jei dar kartą pažvelgsime į žemėlapį, pamatysime, jog Ugandos pietuose yra dvi nedidelės valstybės, Ruanda ir Burundis. Kas negirdėjo apie Ruandos genocidą, žiaurų etninį valymą, kai per kelis mėnesius buvo išžudyti šimtai tūkstančių tutsių? Tai vieni iš kruviniausių XX amžiaus istorijos puslapių, kurių liudininkai dar gyvi. Ir kaip tik šiomis valandomis padėtis Burundyje tampa vis grėsmingesne: lapkričio 9 sušauktame JT Saugumo tarybos posėdyje buvo informuota apie nuolatines žmogžudystes ir susirėmimus, jau netolimą pilietinio karo pavojų. Deja, dėl priežasties, kuri labai gerai žinoma juodajame kontinente – šalies prezidentas, vadovaujantis partijai, pavadinimu „Demokratijos gynimo taryba“, rinkimuose, kuriais netiki nei vietiniai, nei tarptautinė bendruomenė, buvo išrinktas trečią kartą, nors konstitucija vienprasmiškai nurodo, kad teisėti tik du mandatai. Tie, kurie garsiai šį faktą pasmerkia, rizikuoja prarasti gyvybę.

Lieka dar viena kryptis, rytų, tai oficialiai Kongo Demokratinei Respublikai priklausanti teritorija, Kivu regionas. Tačiau jau dešimtmečiais šioje iškasenomis turtingoje žemėje valstybė neturi jokios galios. Ją valdo karo vadai, jos teritoriją šukuoja įvairios ginkluotos sukilėlių grupuotės, kurie visi savo veiklą finansuoja neteisėtai išgaunamais ir parduodamais resursais, įvairių metalų rūda, grubiausiais būdais pažeidinėdami daugybės žmonių teises. Niekam ne paslaptis, kad vienaip ar kitaip iškastiniai, vergišku darbu išgauti ištekliai ir jų produktai pasiekia rinkas išsivysčiusių šalių, kurios savo parlamentuose įsipareigoja dėl taikos ir žmogaus orumo.

Jei lankydamasi Ugandoje popiežius bus iš visų pusių apsuptas konfliktų židinių, tai nukeliavęs į Centrinės Afrikos Respubliką jis atsidurs vieno iš jų viduryje tiesiogine žodžio prasme. Dėl smurto bangų šios šalies sostinėje Bangui, galinčių vėl visus nublokšti į vos prieš metus nuramdytą pilietinį karą, pasigirsta nuogąstavimų, kad šią popiežiaus kelionės dalį gali tekti atšaukti.

Šitame pykčio, neapykantos, nuoskaudų kontekste Šventajam Tėvui teks ieškoti tikrų ir svarių žodžių apie taiką. Jie neužbaigs konfliktų čia ir dabar, tačiau galbūt pasės sėklą, kurių daigai išdygs vėliau. (Vatikano radijas)