Vokietijos ganytojų vizitas „Ad limina“. Popiežiaus žinia

Popiežius padėkojo Vokietijos vyskupams už didelę paramą, Bažnyčios Vokietijoje skiriamą per karitatyvines organizacijas žmonėms visame pasaulyje. Šventasis Tėvas užbaigdamas Vokietijos vyskupų vizitą „Ad limina“ jiems įteikė kalbos tekstą, kuriame be kitų svarbių temų, prisiminė didžiules pastangas, Bažnyčios Vokietijoje ir pavienių asmenų dedamas padėti į Europą atkeliavusiems šimtams tūkstančių pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio nuo karo ir persekiojimų. Gyvename nepaprastais laikais, parašė Pranciškus, norime ir toliau pagal Kristaus dvasią padėti labiausiai stokojantiems žmonėms. Popiežius taip pat parėmė visas humanitarines pastangas, kuriomis siekiama padėti, kad būtų priimtinos gyvenimo sąlygos migruojančių žmonių gimtinėse.

Popiežius Pranciškus metė žvilgsnį ir į dabartinę Bažnyčios Vokietijoje situaciją, kuri nėra džiuginanti, ypač tradiciškai katalikiškuose regionuose. Smarkiai kritęs sekmadienio Mišių lankymas, sakramentų priėmimas. Jei šeštajame dešimtmetyje vos ne visur beveik kiekvienas tikintysis visais sekmadieniais dalyvaudavo Šventosiose Mišiose, dabar skaičius dažnai yra kritęs žemiau dešimties procentų. Vis rečiau einama sakramentų. Atgailos sakramento Vokietijoje dažnai visai nebūna. Vis mažiau katalikų priima Sutvirtinimo sakramentą ir nebekuria katalikiškos santuokos. Ženkliai sumažėjęs pašaukimų į kunigus ir vienuolius skaičius. Pasvarsčius šiuos faktus jau galima aiškiai kalbėti apie katalikiško tikėjimo eroziją Vokietijoje.

Ką reikia daryti? klausia savo kalbos tekste  Šventasis Tėvas, drauge pateikdamas keletą minčių. Visų pirma būtina įveikti paralyžiuojantį nusivylimą. Pasak popiežiaus, Bažnyčiai kelia grėsmę tam tikras naujas pelagianizmas: linkstama kurti vis naujas institucijas, kurioms trūkta tikinčiųjų. Visos viltys sudedamos į administravimą, į tobulą organizacijų veikimą. Tačiau per didelis centralizavimas, užuot padėjęs, komplikuoja Bažnyčios gyvenimą, jos misionierišką dinamizmą. Bažnyčia nėra uždara sistema, kuri suktųsi visą laiką apie tų pačių klausimų ir uždavinių ašį. Bažnyčia yra gyva, ji artinasi prie žmonių jų aplinkoje, gali paguosti, padėti. Jos veidas nėra sustiręs, jos kūnas judantis, jis auga, jaučia: tai Jėzaus Kristaus kūnas.

Popiežius be kitų temų užsiminė apie pastoracinio atsivertimo būtinumą, apie poreikį veikti taip, kad visos Bažnyčios struktūros taptų labiau misionieriškomis, kad eilinė pastoracija visose srityse būtų ekspansyvesnė ir atviresnė, kad leistų sielovadininkams nuolat būti išėjimo būsenoje, kad tokiu būdu būtų paskatintas teigiamas atsiliepimas visų, kuriems Jėzus siūlo savo draugystę. Žinoma, dabartinės sąlygos visuomenėje nėra tam visiškai palankios. Vyrauja tam tikras supasaulėjimas. Jis suklaidina sielas, troškina tikrovės sąmonę: supasaulėjęs asmuo gyvena dirbtiniame pasaulyje, kurį pats sukuria. Apsistato tarsi užtamsintasis langais, kad nematytų kas yra lauke. Toks asmuo tampa sunkiai pasiekiamu. Antra vertus, tikėjimas mums sako, kad Dievas pirmasis veikia. Šis tikrumas visų pirma veda prie maldos. Melskimės už mūsų miestų vyrus ir moteris, už mūsų vyskupijas ir melskime taip pat už mus pačius, kad Dievas atsiųstų savo dieviškosios meilės spindulį per mūsų užtamsintus langus, kad širdis suprastų jo žinią. Turime būti su žmonėmis su tokiu pačiu užsidegimu kaip tie, kurie pirmieji priėmė Evangeliją.

Kviesdamas Vokietijos ganytojus „jausti su Bažnyčia“ (sentire cum Ecclesia), popiežius paragino pasinaudoti ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus suteikiama proga iš naujo atrasti Atgailos ir Susitaikymo sakramentą, priminė taip pat Eucharistijos ir kunigystės sąryšio svarbą. Atgailos sakramentas ypatingai svarbus dvasiniam atsinaujinimui. Išpažintis tai toji vieta, kurioje dovanų gauname Dievo atleidimą ir gailestingumą. Išpažintyje prasideda kiekvieno tikinčiojo atsimainymas ir visos Bažnyčios reforma, parašė žinioje Vokietijos vyskupams popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)