Pranciškus Kenijos kunigams ir vienuoliams: geriau meldžiantis užmigt, nei nesimelsti

Ketvirtadienio popietę Pranciškus susitiko su Kenijos dvasininkijos ir seminarijų bei vienuolinių kongregacijų, moterų ir vyrų, nariais. Šis susitikimas buvo surengtas vienoje katalikiškoje mokykloje Nairobyje, dedikuotoje šventajai Marijai.

Susitikimas buvo tuo pat metu bendra malda ir pokalbis. Susitikimo dalyviai kartu giedojo, klausėsi Dievo Žodžio. Į popiežių kreipėsi Bažnyčios Kenijoje atstovas, Komisijos dvasininkijai ir vienuolijoms pirmininkas Anthony Ireri Mukobo. Po jo kalbėjo sesuo Michael Marie Rottinghaus, moterų vienuolių, ir brolis Felix Phiri, vyrų vienuolių, vardu.

Jie pristatė Bažnyčios Kenijoje kunigų ir vienuolių gyvenimą tarp žmonių, parapijose, mokyklose, miestuose ir nuošalesniuose kaimeliuose. Kenijoje veikia virš 150 moterų kongregacijų, turinčių per 5300 narių ir 700 kandidačių. Panašiai, šalyje darbuojasi 76 vyrų kongregacijų nariai.

Visi kartu, taip pat kunigai parapijose, iš tiesų reikšmingai prisideda prie šalies ir jos gyventojų gerovės, atsiliepdami į daugybę socialinių poreikių, ugdydami, gydydami, dirbdami jaunimo ir šeimos centruose, veikdami žmogaus teisių ir žmogaus orumo gynimo srityje.

Savo kalboje Šventasis Tėvas nuoširdžiai padėkojo už visų darbą dėl Bažnyčios ir Kenijos visuomenės, prašydamas perduoti jo sveikinimus ir tiems, kurie negalėjo atvykti į susitikimą, ypač jei dėl amžiaus ar dėl ligos. Jis paprašė jam atleisti dėl anglų kalbos barjero, dėl kurio jis negali pasakyti visko, ko norėtų.

„(Dievas), tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“, citavo popiežius apaštalą Paulių. Ši eilutė, pasak jo, taip daug pasako apie kunigystę ir vienuolystę. Tai ne jie patys, bet Dievas juose vykdo darbą, o jie atsiliepia į Dievo kvietimą, jie buvo išrinkti ir pašaukti tam. Ir darbas, kuris nėra pradėtas Dievo, nesibaigs gerai.

Priminęs Evangelijos epizodą, pasakojusį kaip Jokūbo ir Jono motina bandė išprašyti Jėzaus, kad pastatytų jos sūnus į garbingas vietas iš dešinės ir kairės, kad duotų jiems „didesnį torto gabalą“, Pranciškus karštai pasakė, kad ne galios ar pinigų ambicijos turi būti tas motyvas, dėl kurio sekame Jėzų. Tai priešinga tam, ko mokė Jėzus. Bažnyčia nėra įmonė, bet slėpinys. Jėzumi yra sekama iki pat kryžiaus. Po to Jis pagalvos, kaip tave prikelti, bet ateiti iki kryžiaus turi pats. Lygiai taip pat tebūnie aišku, kad kai Jėzus mus pašaukia, mūsų nekanonizuoja. Ir toliau išliekame tokie patys nusidėjėliai. Visi, „pirmiausia aš, po to jūs“, pridūrė Pranciškus. Bet dėl to tik dar daugiau turime vertinti Jėzaus švelnumą ir meilę. Pasak jo, Evangelija pasakoja tik apie vieną apaštalą, kuris apsiverkė, išdavęs Jėzų, suvokęs savo nuodėmingumą, o šis padarė jį popiežiumi... Kaip tai suvokti? Tai slėpinys.

Pranciškus paprašė savo klausytojų nenustoti verkti – dėl savo klaidų, dėl pasaulio ir žmonių skausmo, dėl apleistų senelių, dėl nužudytų vaikų, dėl kitų dalykų. Nežinome atsakymų į visus klausimus, bet žvelgiame į Jėzų  ant Kryžiaus, nujausdami, kad tai vienintelis atsakas kai kurioms neteisybėms, skausmams.

Šventasis Tėvas primygtinai patarė neapleisti maldos. Niekada nepasiduoti nuoboduliui, nuovargiui. Geriau užmigti meldžiantis, nei visai nesimelsti. Toks miegas, prieš Viešpatį, taip pat yra malda. Vienuolis ar dvasininkas, kuris apleidžia maldą, iš tiesų „subjaurėja“, pasakė popiežius, vėliau, juokdamasis, pridūręs, kad savo klausytojams davė ne pylos, o patarimų. (Vatikano radijas)