Pranciškus atvyko į Centrinės Afrikos Respubliką. Susitikimai su pabėgėliais ir evangelikais

Sekmadienio ryte, palydėtas Ugandos prezidento Yoweri Musoveni, krašto vyskupų, gausaus būrio žurnalistų, garbės sargybai atidavus pagarbą ir nuskambėjus maršo garsams, popiežius Pranciškus, šypsodamasis paspaudė rankas aplinkiniams ir išvyko į paskutinį savo kelionės etapą, Centrinės Afrikos Respubliką, į sostinę Bangui.

Daug popiežiaus kelionės stebėtojų ir apžvalgininkų sutinka, kad tai sunkiausia Pranciškaus kelionės Afrikoje dalis, ypač todėl, kad šis neturtingas kraštas yra labai arti naujų pilietinio karo proveržių, klesti nusikalstamumas.

Į chaosą kraštas galutinai nusirito 2013 metais, kai šiaurinių regionų musulmonai, remiami didelių ginkluotų musulmonų grupuočių iš Čado ir Sudano, tarp kurių nemažai ekstremistų džihadistų, patraukė į sostinę, nuvertė ilgametį diktatorių Bozize ir pareiškė, kad jie dabar valdys, kad nebesileis valdomi krikščionių daugumos. Tačiau jų koalicija nesugebėjo sukurti jokios veikiančios valdžios ir virto brutaliais karo feodalais. Kaip reakcija, susiformavo krikščionių savigynos būriai, kurie patys netrukus perėjo į puolimą. Galiausiai į kraštą buvo pasiųsta apie 10 000 taikos palaikymo pajėgų su JT mandatu, šiuo metu Bangui budi 900 prancūzų karių korpusas. Jie užgesina pagrindinius konflikto židinius, tačiau kriminalinis, etinis ir religinis smurtas yra kasdienybė. Pasak „Washington Post“ žurnalisto, į pagrindinę miesto ligoninę kasdien atvežami apie penki žmonės su šautinėmis žaizdomis. Bangui susikūrė musulmonų zona, prie kurios priartėjęs ar kurion koją įkėlęs krikščionis gali būti tuoj pat nužudytas, žiauriu būdu – peiliu, sukapojant, sudeginant. Kai taip nutinka, vyksta atsakomieji reidai iš krikščionių pusės, kurie, kaip pasakė vienas šiuo metu Bangui esantis italų misionierius, su krikščionybe mažai ką turi bendro. Musulmonų mečetė, kurią žada pirmadienį aplankyti Pranciškus, yra šios zonos pakraštyje.

Žudynių motyvas dažnai yra abipusis kerštas, tačiau tai tik dalis mozaikos. Centrinės Afrikos Respublikoje yra dideli naftos, aukso, deimantų, geležies ir urano ištekliai. Praėjusią vasarą britų nevyriausybinė organizacija „Global Witness“ parengė ataskaitą apie medienos rinką, kurioje veikia belgų, prancūzų, vokiečių, kinų ir libaniečių verslininkai, dėl savo interesų finansavę įvairias nusikaltėliškas ar teroristines grupuotes. Šie ekonominiai ir politiniai interesai, vidiniai ir išoriniai, lemia didžiulę chaoso dalį.

Prieš keletą dienų prancūzų pareigūnai rekomendavo sutrumpinti ar net visai atsisakyti vizito, dėl saugumo trūkumo. Yra ginkluotų žmonių, kurie nepaiso jokio autoriteto, jokio sveiko balso. Tačiau galima pacituoti Pranciškaus pajuokavimą su lėktuvo pilotu: jei šis negalėtų nusileisti Bangui, tegu duoda jam parašiutą.

Tačiau jau pirmieji popiežiaus žingsniai Centrinėje Afrikos Respublikoje pradėjo sklaidyti nerimo klimatą. Šventasis Tėvas atvyko ne tam, kad gilintų priešpriešą, o tam, kad ją mažintų ir gydytų, trokšdamas, kad jo vizitas prisidėtų prie persilaužimo pusių santykiuose. Mūsų radijo žurnalistai iš įvykių vietos patvirtino, kad nepaisant to, jog praktiškai nėra viešo transporto, nepaisant gandų dėl saugumo, į sostinės gatves išėjo daugybė labai pakiliai ir šventiškai nusiteikusių žmonių, labai laukiančių popiežiaus.

Apie tai savo kalboje jautriai kalbėjo pereinamojo laikotarpio prezidentė Catherine Samba-Panza, kuriai teko sunkus uždavinys parengti šalį rinkimams, kurie leistų suformuotų naują valdžią. Ji sulaukia nemažai kritikos, nes rinkimai jau porą kartų buvo pavėlinti. Prezidentės būstinėje popiežius pirmą kartą galėjo pasisveikinti ir su tais, su kuriais jis susitiks vėliau, su protestantų, musulmonų ir tradicinių religijų lyderiais.

Pats Pranciškaus atvykimas jau yra tikėjimo pergalė, pasakė prezidentė Samba-Panza, prieš baimę, netikėjimą, gailestingumo ir solidarumo pergalė. Ji labai džiaugėsi, kad Šventasis Tėvas panoro atvykti į šią valstybę, kurią griovė ne vien paskutinioji, bet daug pasikartojančių krizių per pastaruosius dešimtmečius. Nepaprastai reikia gailestingumo ir atleidimo, visiems be išimčių, kad žmonės palengva galėtų pasukti kitu keliu, kad jų širdys suminkštėtų, kad atsisakytų pasibaisėtinų dalykų, kuriuos buvo galima matyti pastaruoju metu. Šalies vadovė daug kartų pakartojo, kad tikisi ir meldžia, jog Šventojo Tėvo vizitas padėtų saugumo, pagarbos sugrįžimui.

Iš prezidentės būstinės popiežius Pranciškus automobiliu nuvyko tiesiai į pabėgėlių stovyklą šv. Išganytojo parapijos teritorijoje. Pilietiniai susirėmimai dešimtis tūkstančių žmonių pavertė pabėgėliais. Ir čia žmonės pasitiko Šventąjį Tėvą labai džiugiai, šurmuliuodami, skanduodami. Pranciškų apsupo vaikai, po to į jį kreipėsi pabėgėlių stovykloje gyvenanti moteris. „Sveiki atvykę tarp mūsų. Mes nudžiuginti ir pagerbti jūsų vizito, mes džiaugiamės, kad jūs panorote pasidalinti mūsų džiaugsmu ir mūsų baime, mūsų nerimu“, - kalbėjo ji.

Mikrofoną į rankas paėmęs Pranciškus jai ir visiems savo klausytojams, padedant vertėjui, padėkojo ir pasakė, kad skaitė tai, ką jam parašė vaikai iš pabėgėlių stovyklos. Taika, atleidimas, vienybė, meilė... Viską turime padaryti dėl taikos. Bet ši be draugystės, tolerancijos, atleidimo yra neįmanoma. Kiekvienas iš mūsų turi kažką padaryti. Linkiu jums ir visiems šalies gyventojams, - sakė Pranciškus, - taikos, didelės taikos tarp jūsų. Kad jūs galėtumėte gyventi taikoje, kad ir kokios kultūros, kilmės, religijos, socialinio statuso būtumėte. Visi taikoje, nes visi esame broliai.

Man patiktų, kad visi pasakytumėme – „esame broliai“. Dar ir dar, - paprašė popiežius. – Norime taikos, nes esame broliai. Dabar jums suteiksiu palaiminimą. Ir melskitės už mane!

Spausdamas rankas mažiems ir dideliems popiežius Pranciškus išėjo iš pabėgėlių stovyklos ir nuvyko į visai netoli esančią Apaštalinę nunciatūrą. Čia įvyko neformalus susitikimas su Centrinės Afrikos Respublikos vyskupais, po to Šventasis Tėvas kartu su jais ir su nunciatūros personalu papietavo. Po šio trumpo atokvėpio Pranciškus nuvyko į Bangui evangelikų teologijos fakultetą, kurio buvę studentai dirba dvidešimtyje Afrikos valstybių. Pranciškų pasveikino fakulteto dekanas, apie 400 evangelikų bendruomenių iš viso krašto delegatų, kartu buvo ir Bangui imamas.

Į popiežių kreipėsi du evangelikų lyderiai, teologijos fakulteto dekanas Nupanga Weanzana, kuris pasakė, kad „nuo pat jūsų pontifikato pradžios mes vertiname jūsų paprastumą, kuklumą, dosnumą, pagal Kristaus, mūsų Atpirkėjo, nurodytą kryptį“. Pranciškų pasveikino ir pastorius Nicolas Guerekoyame Gbangou, nacionalinio Evangelikų aljanso pirmininkas. Pasak jo, popiežiaus apsilankymas, užuojautos ir meilės parodymas veiksmais, ekstremaliai sudėtingu laikotarpiu, bandant sukurti demokratinį režimą, žadina viltį, kad šalyje gyvenimas normalizuosis, kad bus atkurta socialinė darna, taip pat per atleidimą ir toleranciją, kad bus sukurtos sąlygos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Beje, šio pastoriaus namai neseniai buvo sudeginti.

Mes visi esame vieno, - kalbėjo popiežius, - ir to paties prisikėlusio Viešpaties tarnystėje, čia mus ir subūrusio; dėl bendro Krikšto esame siunčiami skelbti Evangelijos džiaugsmą vyrams ir moterims. (...) Pernelyg ilgai jūsų žmonės kenčia išbandymus ir prievartą, lemiančius tiek daug kančių. Dėlto evangelinis skelbimas dar būtinesnis. Nes juk tai pats Kristaus Kūnas kenčia per savo narius: tautos vargšus, ligonius, senelius, apleistus, tėvus praradusius ar pamestus vaikus, be gairių ir be ugdymo. Ir taip pat per visus tuos, kuriuos smurtas ir neapykanta sužeidė sieloje ir kūne, iš kurių karas atėmė viską, darbą, namus, artimuosius.

Dievas neskirsto kenčiančių, - pridūrė Pranciškus, kalbėdamas apie „kraujo ekumenizmą“, kai visi vienodai kenčia nuo aklo neteisingumo ir neapykantos, kurstomos velnio. (...) Bet ir šiomis sunkiomis aplinkybėmis Viešpats nenustoja mūsų siuntęs rodyt Jo švelnumo, užuojautos ir gailestingumo. Bendra kančia ir bendra misija leidžia augti vienybėje kartu. Kaip Tėvas galėtų neduoti malonės vienybei, nors dar netobulai, savo vaikams, kurie kenčia ir, įvairiomis aplinkybėmis, tarnauja broliams?

Krikščionių pasidalijimas, pasak popiežiaus, yra skandalas – prieš Kristaus valią ir prieš tiek neapykantos ir prievartos, kurie žaloja žmoniją.