Kardinolas Parolin Paryžiuje: mums reikia į ateitį orientuoto susitarimo

Lapkričio 30 dieną prasidėjo vadinamoji „Paryžiaus konferencija“, kuri baigsis gruodžio 11 dieną. Prieš jai prasidedant, buvo išsakyta daug raginimų ir lūkesčių, kad joje būtų priima reali veiksmų programa, kurį mažintų žmonijos poveikį klimato kaitai.

Tai nėra pirmas žingsnis, bet pakankamai ilgo proceso, prasidėjusio 1992 metais, Jungtinių Tautų rėmuose priėmus „Rio konvenciją“, tęsinys. Kiekvienais metais vyksta konvenciją priėmusių valstybių konferencija, tikrinant kaip jos laikomasi ir ką dar reikėtų padaryti, šiemetinė konferencija Paryžiuje irgi tam skirta. Netrukus paaiškės, ar konferencija liks „eiline“, ar taps istorine, priimant iš tiesų ateitį keičiančius sprendimus.

Šventasis Sostas laikosi tvirtos nuomonės, kad tokių sprendimų būtinai reikia dėl bendrojo gėrio. Apie tai išsamiai kalba popiežius Pranciškus savojoje enciklikoje „Laudato si“, tai jis pakartojo praėjusią savaitę Kenijoje, lankydamasis centrinėje JTO būstinėje Nairobyje ir galiausiai, ne itin diplomatiška kalba, dar šį pirmadienį, lėktuve grįžtant iš Afrikos į Romą – „esame arti (pasaulio) savižudybės, sakant stipriais žodžiais, esu įsitikinęs, kad beveik visi esantys Paryžiuje tai suvokia ir nori kažką padaryti“, sakė Pranciškus.

Pasak Prancūzų užsienio reikalų ministerijos, 150 valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtino, jog atvyks į Paryžių. Diskusijos nebuvo ir nebus lengvos. Jei vieni jau bando konkrečiai apskaičiuoti ir numatyti poveikį ekosistemai ir žmonijai dėl jos pačios veiklos šylančiam klimatui – rūšių nykimą, vandenynų lygio kilimą, dykumėjimą, bado ir karų grėsmę, tai nemažai ir tokių nuomonių, kad tai ne žmogaus poveikis. Labai daug priklauso nuo daugiau nei po milijardą gyventojų turinčių Kinijos ir Indijos, kurios nenori atsisakyti daug anglies dvideginio išmetančių technologijų, kad nesustabdytų savo augimo ir vystymosi. Galiausiai nelengva atrasti atsakymus į istorinio teisingumo keliamą klausimą: kokia išsivysčiusių valstybių atsakomybė? Jų pramonė iki šiol labiausiai prisidėjo prie klimato kaitos ir aplinkos problemų.

Lapkričio 30 dieną į pasaulio lyderius kreipėsi Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, kuris pakartojo popiežiaus Nairobyje išsakytą viltį – kad Paryžiuje bus sudarytas globalus ir veikiantis susitarimas, paremtas solidarumu, teisingumu, lygybe ir visų dalyvavimu, sprendžiantis problemą, kuri yra triguba: klimato kaita, skurdas ir žmogaus orumo pripažinimas.

Savo pastabose kardinolas Parolin pareiškė, kad valstybių susitarimas turėtų apimti štai tokius elementus. Pirma, aiškią etinę kryptį, žinant, kad nuo klimato kaitos labiausiai kenčia vargšai ir būsimos kartos, tai yra tie, kurie už ją neturi jokios atsakomybės. Klimato kaita nepripažįsta politinių ar socialinių sienų, tam tikru būdu ji parodo, kad žmonija yra tarpusavyje susijusi viena šeima. Tad jos reakcija į problemą turi būti globali, dalijantis atsakomybe, kuri yra bendra ir tuo pat metu paskirstyta pagal kiekvieno galimybes ir sąlygas. Antra, susitarimas turi orientuoti ne vien vyriausybių, bet ir verslo pasaulio, mokslo bendruomenės ir pilietinės visuomenės elgesį. Daugiau žinių ir resursų turintys kraštai turi padėti turintiems mažiau. Trečia, susitarimas turi būti aiškiai orientuotas į ateitį – ir savo pažadais ir mechanizmais, kurie užtikrintų, kad šių iš tiesų laikomasi, taip pat numatant visuomenių ugdymą ir gyvenimo stiliaus keitimą.

Stiprią poziciją išreiškė daug kitų krikščioniškų, ne vien katalikų, organizacijų ir Bažnyčių, lyderių kaip kad Pasaulinės Bažnyčių Tarybos generalinis sekretorius pastorius Olav Fykse Tveit. Lapkričio 28 dieną paskelbtame pareiškime jis vardija „vilties ženklus“, kad bus priimtas moralinius, teisingumo kriterijus atitinkantis susitarimas: tai, pavyzdžiui, kai kurių industrijos atšakų pastangos per keliolika pastarųjų metų tapti iš tiesų „žalesnėmis“, švaresnėmis. Aktyviai klimato kaitos problemų sprendimų ieškojime dalyvauja tokios katalikiškos organizacijos, kaip kad „Caritas Internationalis“ ir Katalikiškų vystymosi agentūrų aljansas (CIDSE), sukaupusios daug labai konkrečių duomenų iš žmonių gyvenimo apie aplinkos kaitos poveikį. (Vatikano radijas)