R. Cantalamessa: Padėti žmogui laisvai ir brandžiai apsispręsti už Kristų

Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap penktadienio rytą popiežiui ir Romos Kurijos kardinolams ir vyskupams sakė pirmą šių metų Advento pamokslą. Šiemet sukanka 50 metų nuo Vatikano II Susirinkimo uždarymo, dėl to pamokslininkas šių metų Advento ir ateinančių metų Gavėnios pamokslus skiria pagrindiniams Susirinkimo dokumentams – keturioms konstitucijoms. Apie tris konstitucijas – Dei Verbum, Sacrosanctum Concilium ir Gaudium et Spes bus kalbama Gavėnios penktadieniais, o trys Advento penktadienių pamokslai skirti dogminei konstitucijai apie Bažnyčią Lumen gentium.

Pirmojo pamokslo tema: „Bažnyčia – Kristaus kūnas ir sužadėtinė“. Pasak pamokslininko, jau pirmieji konstitucijos žodžiai: „Lumen gentium cum sit Christus“ („Kadangi Kristus yra tautų šviesa“) paaiškina pagrindinę Susirinkimo intenciją susigrąžinti tą pirmapradę Bažnyčios sampratą, kuri vyravo pirmaisiais krikščionybės amžiais – susigrąžinti kristologinę, tai yra labiau dvasinę ir mistinę, nei socialinę ir institucinę, Bažnyčios sampratą.

T. Cantalamessa pastebėjo, kad iš tiesų tokios ekleziologijos niekada nebuvo atsisakyta, tačiau kaip dažnai su žmonėmis būna, naujesni dalykai nustumia į šalį senesnius; tai kas aktualu sulaukia daugiau dėmesio už tai kas amžina; imamasi to kas skubiau spręstina, o ne to kas iš tiesų yra svarbiau. Taip jau susiklostė, kad kalbant apie Dievo tautos bendrystę daugiau dėmesio imta skirti horizontaliems, sociologiniams aspektams, o ne visų Kristaus Kūno narių bendrystei.

Visos konstitucijos Lumen gentium siela ir kristologinis turinys atsiskleidžia jau pirmajame skyriuje, kuriame Bažnyčia apibrėžiama kaip Kristaus sužadėtinė ir Kristaus kūnas. Apaštalo Pauliaus naudotas Bažnyčios kaip Kristaus kūno įvaizdis tai ne metafora, kalbanti apie sudėtinių dalių vienybę. Šiame apibrėžime glūdi ir santuokinis Bažnyčios kaip Kristaus sužadėtinės įvaizdis, tai yra, vieno kūno idėja, taip kaip vyras ir moteris santuokoje tampa vienu kūnu. Šiame apibrėžime glūdi ir eucharistinė vieno kūno samprata, pasak kurios, kas valgo tą pačią duoną tampa vienu kūnu.

Jei Bažnyčia pačia giliausia savo prasme yra Kristaus kūnas, - kalbėjo pamokslininkas, - tai aš esu Bažnyčios narys, esu Kristaus kūno narys, jei leidžiu Kristui, kad mano kūnas taptų jo kūnu. Svarbu ne tai, kokia vietą aš užimu Bažnyčioje, bet kokią vietą aš savo širdyje skiriu Kristui.

Greta sakramentinio mūsų buvimo Bažnyčia aspekto yra ir subjektyvus aspektas – susitikimas su Kristumi – kurį pabrėžia popiežius Pranciškus savo paraginime Evangelii gaudium. Tėvas Cantalamessa pastebėjo, kad „asmeninio“ susitikimo su Kristumi samprata katalikų tradicijoje nebuvo labai populiari, nes pirmenybė buvo skiriama „bažnytiniam“ susitikimui, tai yra susitikimui, kuris įvyksta sakramentuose. Kataliko ausiai „asmeninis“ susitikimas skambėjo su tam tikra protestantiška gaida. Aišku, asmeninis susitikimas neturi pakeisti susitikimo sakramentuose, bet turi padėti, kad ir sakramentinis susitikimas būtų laisvai nuspręstas, nebūtų nominalus, vien iš įpročio. Jei Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tai asmeninis apsisprendimas už Kristų yra vienintelis būdas tapti Bažnyčios nariu.

Norint tai geriau suprasti, reikia pasižiūrėti kaip pirmaisiais amžiais buvo tampama Bažnyčios nariais. Tam reikėjo nueiti katechumenato, įkrikščioninimo kelią. Reikalai ėmė keistis kai krikščionybė tapo toleruojama, vėliau favorizuojama, ar net ir primetama religija. Imta akcentuoti jau ne apsisprendimą tapti krikščioniu, ne tikėjimo priėmimą, bet paties tikėjimo moralinius reikalavimus. Padėtis nebuvo bloga, kaip šiandien kai kam gali atrodyti, nes vis dėlto visa visuomenė, šeima, mokykla, kultūra sudarė palankią aplinką tikėjimo priėmimui.

Šiandien padėtis radikaliai pasikeitusi. Dėl to naujasis evangelizavimas turi sudaryti dabartiniam žmogui galimybes taip asmeniškai laisvai ir brandžiai apsispręsti už tikėjimą, kaip apsispręsdavo pirmųjų amžių krikščionys priimdami krikštą. Kaip tik dėl to Susirinkimas paskatino parapijų bendruomenių atsinaujinimą, naujų bažnytinių judėjimų ir pasauliečių apaštalavimo iniciatyvų atsiradimą. Nenoriu čia gilintis į įvarius pastoracinius aspektus, - kalbėjo pamokslininkas. Norėčiau tik pasakyti, kad Susirinkimas iškėlė buvimo Bažnyčios nariu egzistencinį ir individualų aspektą. Ką reiškia susitikimas su Kristumi? Ką daryti, kad žodžius „Jėzus yra Viešpats“ tarčiau taip, kaip juos tarė šv. Paulius ir pirmieji krikščionys? Jėzus neturi būti asmuo, apie kurį aš kalbu, bet turi būti tas, su kuriuo aš kalbuosi. Mes priimame Kristų ne dėl to, kad mylime Bažnyčią, bet priimame Bažnyčią, dėl to, kad mylime Kristų. Jei Bažnyčia yra Kristaus sutuoktinė, tai ji gimdo vaikus meilėje susivienydama su savo Sutuoktiniu. Bažnyčios vaisingumas priklauso nuo jos meilės Kristui. Tad mes labiausiai pasitarnaujame Bažnyčiai kai mylime Kristų. (Vatikano radijas)