Paryžiaus susitarimas dėl klimato: ribotas, bet geras

Paryžiaus konferencijoje (Cop21) pasiektas  susitarimas dėl priemonių mažinti žmogaus įtaką klimato kaitai nėra idealus, tačiau yra geras, sutaria dauguma ekspertų, vertindami koks sudėtingas ir sunkus derybų kelias buvo nueitas, prieštaraudami tiems balsams, kurie paskubėjo Paryžiaus susitarimą pavadinti „nepavykusiu“, nes jis nežada radikalaus pokyčio šiandien ar rytoj.

Harvardo universiteto aplinkos ekonomikos programos vadovas profesorius Robert N. Stavins pažymi, kad žengtas iš tiesų esminis žingsnis. Iki šiol, reguliuojant aplinkosauginius klausimus, pagrindinis tarptautinis susitarimas buvo 1997 metų Kyoto protokolas, įsigaliojęs 2005 metais. Tačiau jo realus poveikis buvo minimalus, nes jis lietė tik išsivysčiusius kraštus, kai tuo tarpu didžiausiais teršėjais palengva tapo didžiosios besivystančios ekonomikos: Kinija, Indija, Brazilija, Korėja, Indonezija, Meksika, Pietų Afrikos Respublika. Tad 2011 metais tarptautinėje konferencijoje Durbane buvo susitarta ruošti kitą susitarimą: taip buvo ateita iki Paryžiaus susitarimo, kuris apima ir besivystančius kraštus. Tai, kad Paryžiaus susitarimą pasirašė 186 valstybės, kurios kartu atsakingos už 96 procentus išmetamų dujų, yra didžiulis diplomatijos laimėjimas ir didžiulis žingsnis globalioje aplinkos apsaugos politikoje. Ne mažiau svarbūs ir kiti konkretūs susitarimo aspektai: kokius įsipareigojimus šalys turės priimti, kaip jie bus matuojami ir kontroliuojami. Pasak profesoriaus Stavinso, nors Paryžiaus susitarimas jo akimis yra „didelė sėkmė“, „naujas pamatas prasmingai pažangai“, tačiau iš tiesų tik laikas, artimiausi dešimt ar dvidešimt metų parodys ar šis susitarimas veikia.

Pakankamai atsargus yra ir žinomo tarptautinio mokslinio instituto IIASA vadovas Pavel Kabat. „Aš buvau Kyoto derybose (..) Atsimenu euforiją“ pasirašius susitarimą, rašo jis, bet priduria, kad po to išgyveno nemažai frustracijos ir nusivylimo, matydamas vyriausybių nesugebėjimą ar nenorą įgyvendinti tai, kas buvo numatyta. Toks susitarimas, koks pasiektas Paryžiuje yra geras ir būtinas, tačiau ar jis bus įgyvendintas, ar mokslas, politika ir privatus sektorius eis ta pačia kryptimi?

Panašios mintys dėstomos ir Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ apžvalginiame straipsnyje apie Paryžiaus susitarimą: svarbu, kad sugebėjo susitarti ir išsivysčiusios valstybės ir besivystančios, įskaitant Kiniją ir didžiausius naftos bei dujų eksportuotojus, svarbu, kad įrašytas siekis išlaikyti klimato atšilimą 1,5 laipsnio ribose, svarbūs susitarimai dėl skaidrios kontrolės. Tačiau didžiulė Susitarimo dalis priklauso nuo valstybių savanoriškos ir geros valios. Jeigu šios pritrūktų, valstybės gali vilkinti savo įsipareigojimus, nesilaikyti rekomendacijų, už tai nenumatyta sankcijų. Straipsnyje taip pat cituojama žinomos nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Oxfam“ kritika, kad susitarime per mažai dėmesio neturtingiausioms populiacijoms, kurios labiausiai pažeidžiamos klimato kaitos problemų – vandens lygio kilimo, potvynių ar sausrų.

Galima priminti, kad dėmesys neturtingoms šalims buvo vienas iš pagrindinių katalikiškų ir kitų krikščioniškų organizacijų, kurios aktyviai pasisakė už ambicingą ir įpareigojantį susitarimą Paryžiaus konferencijoje, akcentų. Nuosekliai šis klausimas yra išplėtotas popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“, argumentuojant, kad dabartinis vystymosi modelis kuria saiko neturinčios mažumos gerovę daugumos skurdo ir aplinkos naikinimo sąskaita. Aplinkos degradavimas ir skurdas turi būti sprendžiami kartu, tai dvi tos pačios tikrovės pusės. Paryžiaus susitarimo šalys pažadėjo sukurti didelį pagalbos ir investicijų fondą neturtingoms šalims. „Paverskite Paryžiaus susitarimą konkrečiu veiksmu, kurio šerdyje būtų solidarumas“, ragina Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) komunikatas. (Vatikano radijas)