Pranciškus Kalėdų naktį: Pasauliui reikia teisingumo

Kalenda apie Jėzaus Kristaus gimimą, giedama Kalėdų Mišiose, nuskambėjo Šventojo Petro bazilikoje popiežiui Pranciškui priartėjus prie altoriaus Kalėdų nakties Mišių pradžioje. Kalenda skelbia apie visuotinai lauktos dienos išsipildymą, apie įvykusį Viešpaties adventą.

Jėzaus užgimimas švęstas Mišiose žodžiais ir gestais. Jų pradžioje popiežius Pranciškus atidengė priešais Altorių ėdžiose paguldyto kūdikėlio Jėzaus statulą. Po to penkiolika vaikų iš visų žemynų atnešė gėlių puokštes. Kai kurie vaikai buvo iš kraštų, kuriuose šiemet lankėsi popiežius Pranciškus: Kenijos, Centrinės Afrikos Respublikos, Ugandos, Filipinų, Šri Lankos, Jungtinių Valstijų. Po Mišių, lydimas tų pačių vaikų, Šventasis Tėvas paėmė į rankas kūdikėlio Jėzaus statulą ir nunešė procesijoje į prakartėlę, įrengtą šoninėje koplyčioje.

Šiandien gimė Dievo Sūnus: viskas keičiasi, kalbėjo popiežius Kalėdų nakties Mišiose. Pasaulio Išganytojas prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį, nebesame daugiau vieni ir apleisti. Mergelė atidavė savo vaiką kaip naujo gyvenimo pradžią. Tikroji šviesa sušvito mūsų egzistencijoje, dažnai pridengtoje nuodėmės šešėlio. Šiandien vėl atrandame kas esme! Šią naktį mums apreiškiamas kelias, kuriuo turime žengti, kad pasiektume tikslą. Nuo dabar nebegali būti jokios baimės ar išgąsčio, nes šviesa rodo kelią į Betliejų. Negalime nieko neveikti. Nebeleistina stovėti vietoje. Turime eiti pamatyti Viešpatį paguldytą ėdžiose. Štai džiaugsmo ir laimės priežastis! Šis Kūdikis „mums gimė“, jis „mums duotas“, kaip paskelbta pranašo Izaijo. Tautai, kuri jau du tūkstančius metų eina į visą pasaulį kviesdama visus dalyvauti šiame džiaugsme, pavesta misija, kad visi pažintų Taikos kunigaikštį ir taptų jo veiksmingu įrankiu tautose.

Išgirdę kalbant apie Kristaus gimimą, nutylame, kad mums prabiltų naujagimis. Jo žodžius priimame į širdį nenuleisdami žvilgsnio nuo jo veido. Jei jį paimsime į savo rankas ir leisime, kad mus apkalbintų, jis suteiks širdžiai tokią ramybę, kuri niekuomet nepraeina. Šis kūdikis moko mus to, kas esmingiausia mūsų gyvenimui. Jis gimsta pasaulio skurde, nes jam ir jo šeimai nėra vietos užeigoje. Jis randa pastogę ir prieglobstį tvarte ir yra paguldomas gyvulių ėdžiose. Vis dėlto, iš nieko sušvinta Dievo šlovės šviesa. Pradedant nuo čia, paprastos širdies žmonėms prasideda tikrasis išsivadavimas ir nesibaigiantis išpirkimas. Iš šio Kūdikio, į kurio veidą įsispaudė Dievo Tėvo gerumo, gailestingumo ir meilės bruožai, visiems mums, jo mokiniams, kaip sako apaštalas šv. Paulius, prasideda įsipareigojimas, kad atsisakę bedievystės ir pasaulio turtų gyventume santūriai, teisingai ir maldingai (Tit 1,12).

Visuomenėje, kuri dažnai apsvaigusi nuo vartojimo ir malonumų, pertekliaus ir prabangos, rodymosi ir narcisizmo, jis kviečia rinktis santūrumą, t.y. gyventi paprastai, pasvertai, nuosaikiai, suvokti, kas esmė. Pasaulyje, kuris per dažnai yra griežtas nusidėjėliui, tačiau per atlaidus nuodėmei, reikia gilaus teisingumo supratimo, siekiant vykdyti Dievo valią. Abejingoje kultūroje, kuri neretai tampa neapkenčiama, mūsų gyvenimo stilius tebūna kupinas maldos, užjautos, gailesčio, gailestingumo, kurių galime pasisemti kasdien iš maldos šaltinio. Kaip Betliejaus piemenims, ir mūsų akys teprisipildo nuostaba kontempliuojant Dievo Sūnų Kūdikį Jėzų. Tekyla nuoširdus prašymas: „Viešpatie, parodyk mums savo gailestingumą, suteik išgelbėjimą!“ (Ps 85.8)

(Vatikano radijas)