2015-12-31 16:46:00

Popiežius susitikime su jaunaisiais giedotojais: supykstu, bet nesikandžioju!


Paskutiniąją metų dieną popiežius Pranciškus Vatikane, Pauliaus VI salėje, susitiko su šešiais tūkstančiais vaikų, paauglių ir jaunuolių, mergaičių ir berniukų, priklausančių „Pueri cantores“ – „vaikų giedotųjų“ judėjimui.

Muzikos ir giedojimo vieta Bažnyčios liturgijoje yra tokia svarbi, kad pati liturgija be to sunkiai įsivaizduojama. Vaikų chorai taip pat yra labai sena tradicija, siekianti bent IV amžių ir ypač išplitusi viduramžiais, kai tokie chorai buvo įsteigti beveik kiekvienoje katedroje, kiekviename didesniame vienuolyne. Ne vien todėl, kad jaunuolių balsai gražūs, bet ir todėl, kad tai būdas jiems dalyvauti liturgijoje, būdas gauti formacija ir būdas džiugiai „giedoti savo tikėjimą“. Jei XVIII-XIX amžiuose „pueri cantores“ tradicija sumenko, tai buvo vėl atgaivinta ir atnaujinta XX amžiaus pradžioje, kaip ir pats atliekamų kūrinių spektras, įtraukiant daug šiuolaikinių sakralinių kūrinių.

Šiomis dienomis jaunieji giedotojai susirinko į keturiasdešimtąjį tarptautinį kongresą. Giedotojai atvyko iš aštuoniolikos šalių, tarp kurių ir Latvijos.

*

„Pueri Cantores“ gieda sausio 1-ąją popiežiaus aukojamose Mišiose. Eichšteto katedros choras iš Vokietijos pasirodė Vatikane šiek tiek išskirtinėmis aplinkybėmis anksčiau, trečiadienį: nedidelėje salėje, klausant popiežiui emeritui Benediktui XVI ir jo broliui Georgui, dar keletui žmonių. Kalėdinė programa – atliekant Mendelsono, Bramso, Briteno ir kitų kūrinius – buvo dovana popiežiui emeritui, kuris yra žinomas kaip didelis klasikinės muzikos žinovas ir mylėtojas, nekalbant apie jo brolį, kuris trisdešimt metų pats vadovavo Regensburgo katedros chorui ir surengė šimtus koncertų, su vaikais ir suaugusiais.

*

Ketvirtadienio susitikime popiežius Pranciškus bendravo su jaunaisiais giedotojais spontaniškai ir atsakė į keletą jų klausimų. „Ką galvojate apie mūsų giedojimą? Ar jums patinka giedoti?“ – atsakydamas į šį klausimą Pranciškus atsakė „taip“, tuoj pat prisipažindamas, kad jei pats bandytų, būtų panašus į asilą... Tačiau jam muzikinė patirtis yra ir buvo svarbi, tęsė popiežius, prisimindamas, kad vaikystėje šeštadieniais mama susodindavo jį ir brolius aplink radijo aparatą ir tada visi klausydavosi operos. „Giedojimas auklėja sielą, giedojimas palieka gero sielai“, neabejojo Pranciškus, priminęs ir pirmųjų amžių Bažnyčios Mokytojo šventojo Augustino patarimą: „Giedok ir eik“, džiugiai giedok Evangeliją ir eik. Jis paprašė savo klausytojų pakartoti ir įsiminti šį patarimą.

Į kitą klausimą apie tai, kodėl jis toks geras ir kodėl niekad nepyksta, popiežius atsakė Jėzaus žodžiais: „tik Dievas yra geras“, o mes – pusiau, mumyse yra šiek tiek visko. Ir todėl, ieškodami gerumo, meilės, gailestingumo kreipiamės į Viešpatį, prašome, kad padėtų būti mažesniais nusidėjėliais, labiau gerais, niekam nepadaryti blogybių, nepavydėti ir neįsivelti į priešiškumus. Reikia prašyti malonės būti gerais.

Tačiau kalbėdamas apie supykimą popiežius pasakė, kad tai nėra jam svetima emocija, ypač kai kas nors kažką padaro negerai. „Supykstu, bet nesikandžioju!“, tuoj pat pridūrė jis. Ramybę ir savitvardą išlaikyti padeda mintis, kad ir jis pats kartais supykdė kitus. Labai svarbu supykus kalbėtis kaip broliui, nes pyktis yra nuodingas, gali apnuodyti sielą. Pyktis, rėkimas skaudina, ypač vaikus, kuriems tai tarsi peilis sieloje. Reikia saugotis, kad pyktis netaptų įpročiu, kad siela netaptų karčia, visad pykstančia. Jėzaus siela nebuvo karti, bet švelni.

Atsakydamas į kitą klausimo dalį apie tai, ko norėtų kitiems metams, Pranciškus atsakė – „melstis“. Jis priminė epizodą iš „Apaštalų darbų“ apie tai, kaip apaštalai nespėdami atlikti darbų įsteigė diakonatą, nes patys norėjo daugiau atsidėti maldai ir Evangelijos skelbimui. Vyskupas, taip pat Romos vyskupas, visada turi atsiminti, kad pirmasis jo uždavinys yra malda, be to jis negali būti vyskupu. Ar šiek tiek daugiau melstis „nebūtų geras pasiūlymas ir jums?“, paklausė Šventasis Tėvas jaunuolių?

Trečiasis klausimas taip pat susidėjo iš dviejų dalių: kuo jis norėjo būti ir ar pasaulis yra pasmerktas būti liūdna, dramatiška vieta, kaip kad matome televizijos laidose? Kai buvo visai mažas berniukas, jis norėjo, pasakojo Pranciškus, būti kaip tas įgudęs mėsininkas turguje, pas kurį jų šeima apsipirkdavo, bet vėliau mintys pasikeitė...

Ir taip pat tiesa, kad pasaulyje daug dramų. Popiežius paprašė savo klausytojų atsiminti, kad jiems galint giedoti ir džiaugtis, yra daug vaikų, kurie to negali, yra daug karų – Afrikoje, Amerikoje, Ukrainoje.. Bet taip pat yra daug gero. Gėrio ir blogio kova tęsis iki laikų pabaigos. Ir visi mes joje dalyvaujame, kai renkamės tarp blogio ir gėrio. Pastarojo taip pat daug, kaip ir tikrai gerų bei šventų žmonių, deja, dažnai apie tai nutylima, nerodoma televizijoje, nes nekelia reitingų, nes nuobodu, neįdomu, netinka reklamai. Svarbiau, rodos, garsios firmos pagamintas papuošalėlis. Tegu mūsų neapgauna tuštybė, linkėjo popiežius, audiencijoje pasveikinęs daug vaikų ir jaunuolių, galiausiai visus palaiminęs, palinkėjęs gerų naujų metų ir atsisveikinęs iki sausio 1 dienos ryto. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.