Viešpaties krikštas

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Lk 3, 15-16. 21-22)

DIEVO VAIKAI

Pagrindinė šios šventės Mišių Evangelijos vieta yra netgi ne Jėzaus krikštas, paminėtas tarsi atsitiktinai, keliais žodžiais, bet atsivėręs dangus: „Kai Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus“. Atrodytų, kad sienoje atsivėrė anga, nors veikiau tai tarsi išskėstos rankos, kviečiančios į glėbį draugus, mylimą žmogų, vaikus ar vargšus. Evangelistas nori pasakyti mums, kad tą dieną dangų atvėrė Dievo meilės poreikis. Atviro dangaus reikėjo Adomo nuodėmės slegiamai žmonijai, visiems vargšams ir apleistiems. Dievas atvėrė dangų ir niekuomet daugiau jo neuždarys. Jėzus, Dievo Sūnus, yra tas, virš kurio atsivėrė dangus ir jo šviesoje galime įvertinti visa, kas jau yra įvykę ar dar įvyks kiekvieno mūsų gyvenime.

Vis dėlto, net ir atviras dangus šiame pasakojime turi antraeilę reikšmę. Kur kas svarbiau yra kitas įvykis: „Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo“.

Dvasia – tai žodis liudijantis apie gyvybę. Šventasis Raštas, pasakodamas apie pasaulio sukūrimą, pradeda nuo Dievo Dvasios, kuri įžiebė gyvybės kibirkštį žemės dulkėse, gavusiose Adomo vardą, o dar anksčiau „sklendė virš vandenų“, atnešdama gyvybę į pasaulį.

Todėl žodžius „nusileido Šventoji Dvasia“ galima būtų išversti ir kitaip: „Nusileido Dievo gyvybė“. Jėzus – Žmogus pajunta dvelksmą, atgaivinantį prigesusią ugnį, būties alsavimą, švelnų pavasario vėjelį. Tai įkvėpimas, vedantis Išganytoją į Jam skirtą darbą.

Kaip tik tada pasigirsta balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus“…

Šią ištrauką galėtume pavadinti visos Evangelijos santrauka, kalbančia apie pačius didžiausius mūsų tikėjimo slėpinius. Čia simbolių kalba prabylama apie Švenčiausiąją Trejybę: balsas, sūnus, balandis. Čia kalbama apie Jėzų: Sūnus, kuris tampa broliu visiems žmonėms, kartu su jais pasinerdamas į žmonijos nuodėmių upę. Tai kartu ir pasakojimas apie žmogų: brolis tampa sūnumi.

O dar – tai pasakojimas apie kiekvieną iš mūsų: krikšto metu taip pat ir virš mūsų atsivėrė dangus, nusileido Dvasia ir pasigirdo balsas: „Aš tave krikštiju…“ Tą dieną kiekviename mūsų apsigyveno Dievas, priimdamas mus savo globon, nuo tos dienos mes galime ir save vadinti mylimais Dievo vaikais, kurie yra Dievui patys svarbiausi.

Biblijoje žodis „sūnus“ yra daugiau tam tikras terminas, atskleidžiantis konkrečią prasmę. Juo pavadinus bet kurį žmogų, norima pasakyti, kad sūnus yra panašus į tėvą, daro tuos pačius darbus ir savo gyvenimu pratęsia tėvo gyvenimą.

Būtų natūralu, jei mes, suvokdami tą garbę, kurią Dievas suteikia mums, pavadindamas savo vaikais, pajustume ir troškimą padaryti ką nors panašaus, ką apaštalas Petras pasakė apie Jėzų: „Jis vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius“. Tai nuostabi Jėzaus ir, tikėkimės, kiekvieno mūsų gyvenimo santrauka. Verta eiti per pasaulį, darant gera, spindinčiu iš laimės veidu, nors niekas į tą spindesį ir neatkreiptų dėmesio.

Vien tokių žmonių buvimas daro pasaulį bent kiek geresniu… (mons. A. Grušas)