Pranciškus: Koks mano tikėjimas?

Koks mano tikėjimas? Kas man yra Jėzus Kristus? – klausė popiežius Pranciškus penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangeliją – šv. Morkaus užrašytą pasakojimą apie paralitiko pagydymą. Šiame epizode matome ir karštą tikėjimą ir atsargumą ar netgi priešiškumą. Klausytis Jėzaus buvo susirinkusi tokia didelė minia, kad nebuvo įmanoma pro ją prasibrauti. Prireikė net praardyti skylę namų stoge ir pro ją nuleisti neštuvus su ligos sukaustytu žmogumi. Iš tiesų, sakė popiežius, didis buvo jų tikėjimas. Tačiau čia pat matome ir kitokią laikyseną. Kai matydamas žmonių tikėjimą, Jėzus tarė paralitikui: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės“, tuoj pat pasigirdo ir murmėjimas: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja!“

Ten buvo ir tokių, kurių širdys buvo uždaros. Jėzus jiems buvo priimtinas iki tam tikro laipsnio. Jėzus gydytojas jiems buvo priimtinas, bet atkleisti nuodėmes – tai jau per daug! „Jis neturi teisės taip kalbėti, nes tik Dievas gali atleisti nuodėmes“. Ne visiems buvo priimtina Jėzaus kalba. Netgi kai kurie mokiniai dėl to nuo jo pasitraukė.  „Kieta kalba, kas gi ją gali suprasti“, vėliau priekaištavo mokiniai girdėdami jį kalbant apie jo kūną kaip maistą amžinajam gyvenimui.

Mums nesunku suprasti, kad Dievas gydo ligas, - sakė Pranciškus. Tačiau, kad Dievas atleidžia nuodėmes; kad jis atėjo į pasaulį atiduoti gyvybės dėl mūsų išganymo – tai jau kur kas sunkiau suprasti tiek mums, tiek ir tiems rašto aiškintojams, apie kuriuos kalba šios dienos Evangelija.

Tikėjimas į Jėzų Kristų. Koks mano tikėjimas į Jėzų Kristų? Ar tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievas, Dievo Sūnus? Kaip šis tikėjimas keičia mano gyvenimą? Ar jis man padeda atvira širdimi pradėti šiuos malonės, atleidimo, artėjimo prie Viešpaties metus? Tikėjimas yra dovana. Niekas pats savo jėgomis nenusipelnė tikėjimo. Niekas jo negali įsigyti. Tai dovana. Ar mano tikėjimas moko mane nuolankumo? Nesakau nusižeminimo, - patikslino popiežius, - bet nuolankumo, atgailos, ar skatina sakyti: „Atleisk man, Viešpatie. Tu esi Dievas. Tu gali atleisti man nuodėmes“.

Šios dienos Evangelijos epizodas užbaigiamas žodžiais: „Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą”. Šlovinimas, - sakė Pranciškus, - sugebėjimas šlovinti, tai įrodymas, kad aš tikiu Jėzų Kristų, kad Dievas yra mano gyvenime, kad jis pas mane atėjo, nešinas atleidimu. Šlovinti Viešpatį. Šlovinti be jokių išskaičiavimų. Šį jausmą mums įkvepia Šventoji Dvasia. Tai ji skatina sakyti: „Tu esi Dievas“. Tepadeda mums Viešpats augti šiame tikėjime, - sakė popiežius baigdamas homiliją, - tepadeda tikėti Jėzų Kristų, kuris atleidžia, kuris mums duoda šiuos malonės metus. Ir šis tikėjimas mus teskatina jį šlovinti. (Vatikano radijas)