Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Paulius VI. “Susirinkimo dvasia“

Paulius VI - ANSA

2016/01/23 00:00

Vatikano II Susirinkimas buvo uždarytas 1965 metų gruodžio 8 dieną, šv. Mišių pabaigoje perskaičius oficialų dekretą. Tačiau jis nebuvo sušauktas tam, kad būtų vienkartiniu įvykiu, bet tam, kad orientuotų Bažnyčios gyvenimą ateityje, laikantis „Susirinkimo dvasios“. Apie šį išsireiškimą, kurį lengva iškraipyti, 1965 gruodžio 29 dieną, bendrojoje trečiadienio audiencijoje įžvalgiai kalbėjo popiežius Paulius VI, kuriam ir teko sunkus uždavinys užbaigti įpusėjusį Susirinkimą.

Svarbu, kad bažnytinėje aplinkoje, ištikimiausių tikinčiųjų branduoliuose, tarp dvasininkijos ir vienuolių, sąmoningų ir įsipareigojusių katalikų išliktų suvokimas, kad Susirinkimas yra veikiantis; dar daugiau, kad jis tapo veikiančiu po savo uždarymo. Ši sielos būsena buvo apibrėžta kaip „Susirinkimo dvasia“. Tai gražus ir kilnus apibūdinimas, tačiau turi būti patikslintas, kad netaptų nieko nesakančiu, pilnu netikslių ir galbūt pavojingų idėjų. Ką reiškia „Susirinkimo dvasia“? Šioje vietoje, keliais žodžiais negalima pateikti tinkamos analizės, nurodyti istorines ir dvasines tokiai dvasiai būdingas atramas. Pasitenkinkime sustodami prie kelių aprašomųjų bruožų, bent prie vieno, idealaus ir moralinio nusiteikimo, kuris gali būti naudingai perduotas Dievo Tautai iš Susirinkimo šventimo, ypač iš antrojo ekumeninio Vatikano susirinkimo. Pirmasis Susirinkimo dvasios bruožas yra įkarštis. Tai aišku. Pirmiausia to siekė Susirinkimas – skleisti Dievo Tautoje pabudimą, sąmoningumą, geranoriškumą, pamaldumą, uolumą, naujus pasiūlymus, naujas viltis, naujas veiklas, dvasinę energiją, ugnį. Prisiminkime (Susirinkimą pradėjusio) popiežiaus Jono žodžius: „Bažnyčia, nušviesta šio Susirinkimo šviesos, kaip pasitikime, bus pripildyta dvasinių turtų, semdamasi iš jų naujos energijos ryžto galės žvelgti į ateitį“.

Šis įkarštis priklauso krikščioniško pašaukimo prigimčiai, tai jo amžino gyvybingumo paslaptis. Prisimename Jėzaus žodį - „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! (Lk 12, 49)“; ir apaštalo Pauliaus, patariant pirmiesiems tikintiesiems būti „spiritu ferventes“ „karštos dvasios“ (Rm 12,11); ir visą krikščionišką ugdymą, kuris diskvalifikuoja drungnumą (žr. Ap 3,16), kuris siekia sukurti sieloje nuolatinės įtampos būseną, tikėjimo ir meilės intensyvume, degančiame ir pasitikinčiame entuziazme, nuolatinio tobulėjimo pastangoje, bendrystės su Kristumi siekime ir tvirtoje valioje juo sekti ir tarnauti taip, kaip apibrėžė dvasinio įkarščio mokytojas, šv. Bazilijus Didysis, Rytų ir Vakarų Mokytojas – įkarštį turintis yra tas, kuris su „degančiu sielos pasiruošimu, nepasotinamu troškimu ir beginkliu rūpesčiu pildo Dievo valią Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties meilėje“.

Ir kad Bažnyčia turi troškimą, daugiau už poreikį, atrasti sau būdingą įkarštį rodo, iš vienos pusės, daugybė ir įvairių jos dabartinio gyvenimo reiškinių, iš kitos pusės, nuosmukis daugybės krikščionybės formų, persmelktų ir sugadintų profaniškų ir pagoniškų srovių, neigiančių šiuolaikinį gyvenimą. Autentiškumo, dosnumo, tobulumo ir šventumo troškimas perbėga per visą Dievo Tautos sąrangą, dėl pabudintos savojo pašaukimo sąmonės ir aktyvesnio savigynos prieš laiko dvasią instinkto, dėl atgimusio apaštalinio uolumo paskleisti moderniame pasaulyje gelbstintį evangelinės žinios raugą. Posusirinkiminė Bažnyčia įžengia į įkarščio būseną, jei atitinka Susirinkimo genijų, yra ištikima Viešpaties įkvėpimui, paklusni savo pačios įstatymams. Ir šiam įkarščiui kviečiu, brangūs (audiencijos) lankytojai: kad įsitikintumėte jo būtinumu ir skubumu; kad mąstytumėte, jog toks dvasinis faktas liečia ne vien Bažnyčią kaip bendruomenę, bet lygiai taip pat paskirą tikintįjį, kaip gyvą ir atsakingą narį Kristaus mistiniame Kūne; kad įkvėpčiau pasitikėjimą ir pasiruošimą, kurie turi išskirti laikotarpį, kurį pradedame, kaip krikščionybės pavasarį. (Vatikano radijas) 

2016/01/23 00:00