2016-01-25 18:30:00

Popiežius užbaigė Maldų už krikščionių vienybę savaitę


Baigėsi šiemetinė Maldų savaitė už krikščionių vienybę. Romoje ji užbaigta popiežiaus Pranciškaus vadovautais šv. Pauliaus atsivertimo šventės antraisiais mišparais, Tautų apaštalo relikvijas saugančioje ir jam dedikuotoje bazilikoje už senųjų miesto sienų.

„Aš esu mažiausias iš apaštalų [...] nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ (1 Kor 15,9-10).  Šitaip apaštalas Paulius apibendrina savo atsivertimo prasmę, - kalbėjo popiežius Pranciškus mišparų homilijoje. Atsivertimas, įvykęs susitikus prisikėlusį Jėzų kelyje iš Jeruzalės į Damaską nebuvo tik moralinis pasikeitimas, bet buvo visų pirma žmogų perkeičiančios Dievo malonės patirtis ir tuo pat metu siuntimas į misiją, pašaukimas skelbti tą Jėzų, kurį lig tol jis persekiojo, persekiodamas jo mokinius. Tą akimirką Paulius suprato, kad amžinai gyvą Kristų ir jo sekėjus jungia realus ir transcendentinis ryšys: Jėzus gyvena juose ir jie gyvena Jame. Pašaukimas būti apaštalu grindžiamas ne Pauliaus žmogiškaisiais nuopelnais, jis pats save laiku mažu ir nevertu, bet begaliniu Dievo gerumu, kuris jį išsirinko ir jam patikėjo tarnystę.

Savo atsivertimą kelyje į Damaską Paulius panašiai aiškina ir Pirmajame laiške Timotiejui: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje“ (1,12-14). Besaikis Dievo gailestingumas yra vienintelis pagrindas, kuriuo remiasi Pauliaus tarnystė. Besaikį Dievo gailestingumą jis pašauktas skelbti visiems.

Panašią patirtį išgyvena ir krikščionių bendruomenės, kurioms apaštalas Petras rašo savo Pirmąjį laišką, - kalbėjo popiežius. Petras rašo mažų, pažeidžiamų, nuolatiniame pavojuje gyvenančių bendruomenių nariams ir joms taiko Šventajai Dievo tautai skirtus titulus: „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2,9). Šiuos pirmuosius krikščionis, kaip ir visus mus, pakrikštytuosius, guodžia ir stebina žinojimas, kad esame išrinkti dalyvauti Dievo išganymo plane, vykdomame Jėzuje Kristuje ir Bažnyčioje.

Dievo Žodis, kurio šiandien klausėmės ir kuris mus vedė per visą šią maldų už krikščionių vienybę savaitę, mus drąsina sakyti, kad mes visi, tikintys Jėzų Kristų, esame „pašaukti garsinti šlovingus Dievo darbus“ (plg. 1 Pt 2,9). Nepaisydami mūsų skirtumų, su džiaugsmu pripažįstame, kad krikščioniško gyvenimo šaltinis yra iš Dievo gaunamas pašaukimas. Galime siekti regimos visų krikščionių vienybės tik tuomet kai artėjame vieni prie kitų, kai atsiverčiame į Viešpatį, kuris iš savo malonės mus pasirenka ir pašaukia būti jo mokiniais.

Šiais neeiliniais Gailestingumo jubiliejaus metais, - kalbėjo popiežius Pranciškus, - gerai atsiminkime, kad neįmanomas autentiškas vienybės siekimas be visiško pasitikėjimo Tėvo gailestingumu. Prašykime atleidimo už mūsų pasidalijimų nuodėmę, kuri yra atvira žaizda Kristaus kūne. Aš, kaip Romos vyskupas ir Katalikų Bažnyčios ganytojas, prašau gailestingumo ir atleidimo už visus su Evangelija nesuderinamus katalikų darbus kitų Bažnyčių krikščionių atžvilgiu. Tuo pat metu raginu visus brolius ir seseris katalikus atleisti jei kiti krikščionys šiandien ar praeityje juos nuskriaudė. Negalime panaikinti to kas buvo, tačiau nenorime, kad praeities kančių našta kenktų mūsų santykiams. Juos atnaujins Dievo gailestingumas.

Homilijos pabaigoje popiežius Pranciškus padėkojo ekumeninę savaitę užbaigiančiuose mišparuose dalyvavusiems Metropolitui Genadijui, Konstantinopolio Patriarcho atstovui, ir vyskupui Davidui Moxonui, Kenterberio arkivyskupo atstovui, o taip pat visiems Romoje kartu su katalikais gyvenančių krikščioniškų bendruomenių nariams. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.