Pirmasis Gavėnios sekmadienis

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“. Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4,1-13)

KELIAS PER DYKUMĄ

Pradėjome Gavėnią…

Keturiasdešimt dienų, šiek tiek daugiau negu dešimtadalis metų. Keturiasdešimt dienų, panašių į tuos keturiasdešimt metų, kurių prireikė, kad iš vergijos ištrūkusi žydų  tauta suvoktų save, kaip Dievo vaikus. Keturiasdešimt dienų prieš pradėdamas savo misiją Jėzus panoro praleisti dykumoje.

Keturiasdešimt dienų, kai esame raginami padėti šalin visas kaukes: tas, kurias buvome užsidėję Užgavėnių metu. Keturiasdešimt dienų, kai privalome bent jau Dievo akivaizdoje stoti tokie, kokie esame.

Paskatintas Dvasios Jėzus iškeliauja į dykumą. Jo kasdienybė, Nazareto tyla,- viskas lieka praeityje. Jis jau yra pasirengęs pasakyti žmonėms, kad Dievas atėjo gelbėti pasaulio.

Drauge, parodydamas savo solidarumą su žmonėmis, Išganytojas nori pereiti Izraelio tautos kelią, patirdamas alkį, leisdamasis apgaubiamas kurtinančios dykumos tylos, nušviečiamas nuo Judo dykumos uolų atsimušančios akinančios saulės šviesos. Jėzus nori suvokti, kaip Jam reiks prabilti į žmones, kaip paskelbti jiems Dievo karalystės paslaptis. Jis yra Dievo Žodis, tačiau, kaip žmogus, ieško atsakymo širdies tyloje.

Žmogumi tapęs Dievas žino žmogaus prakaito skonį bei tai, kaip maudžia sąnarius po sunkios darbo dienos. Drauge Jis žino, koks trapus, besiblaškantis ir juokingas gali būti žmogus, ir ne iš karto įmanoma suvokti, kaip reikia pagelbėti tokiam žmogui įveikti neteisingą ir negražų savo sąmonėje susikurtą Dievo įvaizdį.

Jėzus išeina į dykumos tylą, kad suvoktų, kaip reikės atlikti Mesijo pasiuntinybę. Mes kviečiami išeiti į dykumą, kad išmoktume paklausti savęs, ar esame tokie žmonės, kokiais norėtume būti, ir, svarbiausia, ar esame panašūs į nuostabaus žmogaus įvaizdį, kuris išplaukia iš Dievo širdies.

Atrodė, kad Jėzui jau yra nutiestas platus kelias, kurį per amžius kūrė pranašai, kurį sapnavo tarnaujanti ir ilgus amžius svetimšalių išnaudojama tauta: būti nugalinčiu Mesiju. Tauta norėjo stipraus, išmanančio politiką ir ryžtingo vado. Tauta troško Mesijo, kuris stebuklingai išspręstų visas problemas, nubaustų bloguosius ir atstatytų panašią į Dovydo laikus karalystę.

Kaip tik tada pasirodė ir demonas, pasiūlydamas sekti tautos lūkesčiais. Jis viską išdėstė labai paprastai, trumpai ir sumaniai.

Nori būti Mesijas? Puiku! Tik reiktų nepersistengti ir pasinaudoti gerais patarimais, rūpintis savo įvaizdžiu, nes, jei nepadarysi ko nors nuostabaus, niekas tavęs nepastebės…

Nori būti Mesijas? Genialu! Tau reiks bendrauti su politikais ir kunigais, derėtis su jais ir tikrai neišvengsi vienokio ar kitokio kompromiso…

Nori būti Mesijas? Nuostabu! Tik, Jėzau, reiktų nepamiršti kokio gražaus stebuklo, krauju verkiančios statulos, kokio nors neįprasto ženklo, ir minios rausis plaukus, norėdamos prieiti arčiau tavęs…

Žmogiškai žiūrint, demonas tikrai yra teisus. Jis net cituoja Bibliją, tačiau Jėzus žino, kad, norint įvykdyti Dievo valią, nepakanka mokėti mintinai Šventąjį Raštą, ir todėl atsako tvirtu „ne“.

Viešpats žino, kad gyvenimas nėra vien tik įvaizdis, tegul pažymėtas ir didžiausiu religingumu. Jėzus nori pasiekti žmonių širdis, nes tik dangaus Tėvo patikėta meilė gali laimėti sielas. Pasaulio galybė yra dviprasmė, nes už tai, kas duodama, reikia atsiskaityti, o Jėzus nori būti laisvas, kad galėtų prabilti apie tikrąjį Dievo veidą. Stebuklai yra pavojingi, nes Jėzus nori, kad žmonės mylėtų Dievą už tai, kad Jis yra Dievas, o ne už tai, kad Jis ką nors duoda.

Toks yra Dievo pasirinkimas…

O ką renkamės mes? Kokiais žmonėmis norime būti? Susiduriame su įvairiomis galimybėmis, girdime įvarius patarimus, įtaigias nuolat jaučiamas pagundas pasirodyti, keistis, atnaujinti, įsipareigoti, šaukti, kovoti… tačiau kokie mes norime būti savo viduje, kokie tikrai turime būti Dievo akyse?

Mums duota keturiasdešimt dienų pereiti dykumą, kad galėtume įsiklausyti į save. Tai padarė Dievas. Tai galime padaryti ir mes…

(Mons. Adiolfas Grušas)