Popiežius Gvadalupės šventovėje. Marija – kenčiančiųjų viltis

Paskutinis popiežiaus Pranciškaus apaštališkosios kelionės antrosios dienos – šeštadienio – įvykis buvo Mišios Gvadalupės Dievo Motinos, Meksikos ir visos Amerikos globėjos šventovėje. Kai popiežius atvyko į Meksikos miesto šiaurės rytiniame pakrašty esančią didžiulę Marijai dedikuotą baziliką, vietos laiku buvo 17 val., Lietuvos laiku – jau 1 val. nakties.

Marija lanko savo giminaitę Elzbietą. Apie tai kalba Gvadalupės Dievo Motinos šventės  Mišių Evangelija. Šioje šventovėje, šiuose namuose, šie Evangelijos žodžiai įgauną ypatingą skambesį, - sakė popiežius. Marija panoro aplankyti ir šią Amerikos žemę, susitikti su jos gyventojais, kuriems šioje vietoje įvykusiame susitikime atstovavo vietinis indėnas Juan Diego - šv. Jonas Didachas.

Kaip kitados išsileidusi į kelionę iš Galilėjos į Judėją, panašiai Marija pasiekė ir čionykščiu gyventojus, prabilo į juos jų gimtąja kalba. Kaip kitados atskubėjo patarnauti savo nėščiai giminaitei, taip ir čia Marija meilingai savo užtarimu lydi Meksikos žemę. Ji pasirodė paprastam, iš kitų niekuo neišsiskiriančiam jaunam indėnui. Taip pat ir dabar ji renkasi nesvarbius, iš kitų niekuo neišsiskiriančius žmones. Toks jos pasirinkimas nėra prieš nieką nukreiptas, bet yra visų labui.

Tas pirmasis stebuklingas susitikimas įvyko vieną 1531 m. gruodžio mėnesio rytą. Ši šventovė saugo jo atminimą. Tą rytą, to susitikimo metu, Dievas sužadino jauno vyro Juano Diego ir visos jo tautos viltį. Ir šiandien Dievas yra visų mažutėlių viltis, visų kenčiančių, atstumtųjų, iš namų išvarytų ir sau vietos nerandančių žmonių. Ir šiandien Dievas ramina širdis tėvų ir motinų, kurių vaikai turėjo palikti namus ir iškeliauti ar tapo nusikaltėlių aukomis.

Kai apsilankome šioje šventovėje, - sakė popiežius, - ir mums gali nutikti tas pats, kas nutiko Juanui Diego. Mes žiūrime į Mariją iš mūsų konkretaus gyvenimo perspektyvos, žiūrime į ją iš mūsų skausmo, baimės, liūdesio ir sielvarto. Žiūrime į ją ir sakome: „Esu paprastas žmogus. Ką gi aš galiu padaryti?“ Žiūrime į ją iš savo bejėgiškumo ir nusivylimo, kartais net praradę viltį, kad kas nors gali pasikeisti į gera. O vis dėlto, turime tikėti, - sakė Pranciškus, - kad verkiančiųjų ašaros niekada nenueina veltui, kad tyli malda visada kyla į Dangų ir kad Marija kiekvieną žmogų apgaubia savo apsiaustu. Jai padedant ir su ja Dievas tampa mūsų broliu ir bendrakeleiviu, kartu su mumis neša kryžių ir neleidžia, kad mūsų skausmai mus sugniuždytų.

Mišios baigėsi Gvadalupės Marijos paveikslo vainikavimu popiežiaus Pranciškaus iš Romos atvežtu vainiku. (Vatikano radijas)