2016-02-15 10:36:00

Popiežius: ar pasidavėme pinigui, penkių minučių šlovei ir puikybei?


Sekmadienį popiežius nuvyko į Ecatepecą, beveik du milijonus gyventojų turintį miestą, kuris yra Meksiko miesto konglomerato dalis. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Dar visai neseniai, prieš keletą metų, šis priemiestis buvo įtrauktas į dešimties pavojingiausių vietų visoje šalyje sąrašą. Šioje nusikaltėlių ir prekiautojų narkotikais gaujų kontroliuojamoje teritorijoje įvyko šimtai žmogžudysčių, kurių niekas neišaiškino, tarp jų daugybės moterų ir jaunų mergaičių. Pastaraisiais metais valdžia dėjo daug pastangų civilinės tvarkos užtikrinimui šiame priemiestyje.

Mišių homilijoje popiežius kalbėjo apie sekmadienio Evangelijos skaitinį apie Jėzaus gundymus, tačiau prieš tai dar kartą priminė, kad Gavėnia yra laikas „atsiminti krikšto dovaną, per kurią tapome Dievo vaikais“, „atgauti džiaugsmą ir viltį, kuriuos mums teikia jautimasis Tėvo mylimais vaikais. Šis Tėvas mūsų laukia, kad nurengtų mūsų nuovargį, apatiją, nepasitikėjimą ir apvilktų orumu, (...) gimstančiu iš švelnumo ir meilės“.

Tai didelės šeimos Tėvas, tai „mūsų“ Tėvas, pabrėžė popiežius. Tai Tėvas mums visiems, o ne „tėvas man“, „krikštatėvis jums“.

Tuo pat metu kasdien patiriame grėsmę, kylančią iš melo tėvo, šiam buvimui Dievo vaikais ir broliais. Mus norima padalinti, sukurti suskilusią ir konfliktišką visuomenę. Visuomenę keliems ir dėl kelių.

Kiek kartų patyrėme, - klausė popiežius, - savo kūnu, savo šeimoje, tarp savo draugų ar kaimynų skausmą jausdami, kad nepripažįstamas tas orumas, kurį kiekvienas nešiojame viduje. Kiek kartų turėjome verkti ar gailėtis, nes supratome, jog nepripažinome šį orumą kituose. Kiek kartų, ir tai sakau su skausmu, buvome akli ir nejautrūs prieš savojo ir kito orumo pripažinimo trūkumą.

Gavėnia yra laikas sutvarkyti jausmus, atverti akis neteisingumui, kurie kėsinasi į Dievo planą, nuplėšti kaukę toms pagundoms, kurios daužo Dievo atvaizdą žmoguje, kurios smukdo mus ir kitus, užtemdo tiesą, kuriai esame pašaukti.

Pirmiausia, kaip byloja pirmasis Kristaus gundymas, tai turtų troškimas pasisavinant tai, kas yra visų, naudojant jį tik sau ar tik „saviems“, tai duona, gauta kito vargo ar net gyvybės sąskaita. Sugedusioje šeimoje ar visuomenėje tokia duona yra maitinami vaikai.

Kitas gundymas yra tuštybė, tokio prestižo ieškojimas, kuris remiasi nuolatiniu nuvertinimu tų, kurie yra „niekas“; desperatiškas siekimas tų penkių minučių šlovės, kuri netoleruoja kitų „šlovės“. Ir galiausiai puikybė, savęs iškėlimas virš visų, virš „paprastų mirtingųjų gyvenimo“, meldžiantis kasdien – „ačiū Viešpatie, kad nesu kaip jie“.

Paklauskime savęs: ar esame sąmoningi apie šiuos gundymus mumyse pačiuose ir kiek esame jiems pasidavę? Ir kiek rūpinamės kitais, kitų duona ir orumu?

Pasirinkome Jėzų, o ne velnią, - sakė Pranciškus, primindamas, kad su velniu nereikia diskutuoti, nes visada pralaimėsime, bet atsakyti, kaip Jėzus, Dievo Žodžio galia. Sekti Jėzaus pėdomis nėra lengva, nes žinome pinigo, šlovės ir galios gundymą. Bet todėl Bažnyčia ir kviečia atsivertimui, užtikrindama, kad Dievas mūsų laukia ir nori pagydyti širdį nuo to, kas ją ar kitus gadina. Tai Dievas, kurio vardas yra gailestingumas. Jo vardas yra mūsų turtas, šlovė ir galia. „Tu esi mano Dievas ir tavimi pasitikiu“, kelis kartus pakartojo popiežius, pakvietęs šiuos žodžius ištarti ir trijų šimtų tūkstančių žmonių minią, dalyvavusią Mišiose.

Pasibaigus Mišioms popiežius Pranciškus vedė sekmadienio vidudienio maldą, o trumpame mąstyme, atsispirdamas nuo Mozės žodžių, taip pat girdėtų sekmadienio Šventojo rašto skaitiniuose, kalbėjo apie atmintį, kuri yra būtina, kad galėtume augti kaip asmenys ir kaip tauta. Panašiai ir tikėjimo kelyje: atsimename dalykus, kurie nebuvo lengvi, bet per kuriuos Dievas mums padėjo pereiti.

Norime žvelgti į savo vaikus žinodami, kad paveldės ne vien žemę, kalbą, kultūrą ir tradiciją, bet ir gyvą tikėjimo vaisių, primenantį Dievo atvertą perėjimą, - sakė Pranciškus.

Kreipdamasis į savo klausytojus, popiežius prašė jų dirbti, kad Meksikos žemė taptų galimybių žeme, iš kurios nereikia emigruoti, kurioje neišnaudojama, kurioje keli nelobsta iš daugelio skurdo.

„Žemė, kuri neverkia vyrų ir moterų, jaunuolių ir vaikų, kurie sunaikinami prekeivių mirtimi rankose“, - pridūrė popiežius, melsdamas ir kitus prašydamas melsti Gvadalupės Mergelės užtarimo. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.