Bendroji trečiadienio audiencija. Galia ir gailestingumas

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus sveikino tūkstančius maldininkų, o po to skaitė Gailestingumo metų katechezę, šį kartą skirtą „galios ir gailestingumo“ temai, komentuodamas biblinį epizodą iš pirmosios Karalių knygos, 21 skyriaus, apie Naboto vynuogyną.

Įvairiose Šventojo Rašto vietose yra kalbama apie galinguosius, karalius, „aukštus“ žmones, taip pat apie jų piktnaudžiavimus ir aroganciją. Turtai ir galia yra tikrovė, kuri gali būti gera ir naudinga bendrajam gėriui, jei tarnauja vargšams ir visiems, teisingai ir gailestingai. Bet jei, kaip pernelyg dažnai atsitinka, yra išgyvenami kaip privilegija, egoistiškai ir valdingai, tampa sugedimo ir mirties instrumentais. Tai ir atsitinka pasakojime apie Naboto vynuogyną.

Izraelio karalius Ahabas, pasakojama tekste, nori įsigyti vieno žmogaus, vardu Nabotas, vynuogyną, kuris ribojasi su karališkaisiais rūmais. Karaliaus pasiūlymas atrodo teisėtas, netgi dosnus. Tačiau Izraelyje žemės nuosavybė buvo beveik neatimama, suvokiama kaip šventa, kaip Viešpaties dovana ir palaima, perduodama iš kartos į kartą kaip palaiminimo ženklas ir orumo garantas. Tad suprantamas Naboto atsakymas: „Saugok Dieve! VIEŠPATS draudžia man duoti tau protėvių paveldą“.

Ahabo reakcija yra karti, pikta. Jis jaučiasi įžeistas – juk jis yra karalius, galingasis – o čia jo valdovo galia buvo sumenkinta, jo troškimas turėti frustruotas. Matydama jį tokį prislėgtą jo žmona Jezabelė, karalienė pagonė, žudžiusi Dievo pranašus (1 Kar 18,4), nusprendžia įsikišti. Už jos žodžių slypi piktumas – „tau metas pasirodyti Izraelio karaliumi. Kelkis, ko nors pavalgyk ir būk linksmas. Aš tau duosiu Naboto Jezrėeliečio vynuogyną“.

Ji pabrėžia, - sakė Pranciškus, - karaliaus prestižą ir galią, kurią, jos akimis, Naboto atsisakymas parduoti vynuogyną pamynė. Jai karaliaus galia yra absoliuti, jo troškimas turi tapti įsakymu. Šventasis Ambraziejus parašė nedidelę knygutę apie šį epizodą, Vadinasi „Nabotas“. Būtų naudinga ją perskaityti Gavėnios laiku. Labai graži ir konkreti.  

Jėzus, anot popiežiaus Pranciškaus, prisimindamas šiuos dalykus savo mokiniams pasakė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20,25-27).

Jei prarandamas tarnavimo matmuo, galia tampa arogancija, dominavimu ir slopinimu. Būtent taip, kaip nutiko Naboto vynuogyno istorijoje. Jezabelė nusprendžia begėdiškai atsikratyti Nabotu, parengia planą ir pasinaudoja iškreipto teisingumo melu: išsiunčia karaliaus vardu laiškus miesto vyresniesiems ir didikams nurodydama, kad du melagingi liudytojai turi apkaltinti Nabotą keikus Dievą ir karalių, už ką būtų nubaustas mirtimi. Tam įvykus karalius galės pasiimti jo vynuogyną.

Ir tai nėra, - pasakė popiežius, - anų laikų istorija, tai ir šiandienos istorija: galingųjų, norinčių turėti dar daugiau, vargšų išnaudojimo, prekybos žmonėmis, vergoviško darbo, nelegalaus darbo istorija. Tai korumpuotų politikų, kurie nori dar ir dar, istorija.

Štai kur veda galios panaudojimas be pagarbos gyvybei, be teisingumo, be gailestingumo. Štai, kur atveda galios troškimas: tampa godumu, kuris nori visko.

Pranciškus pacitavo itin taiklius pranašo Izaijo žodžius apie turtingųjų godumą: „Vargas jums, kurie namus prie namų statote, kurie lauką su lauku jungiate, kol vietos telieka tik jums vieniems gyventi žemėje!“ (Iz 5,8).  

Tačiau Dievas yra didesnis už žmonių žiaurumą ir nešvarius žaidimus. Savo gailestingume siunčia pranašą Eliją, kad padėtų Ahabui atsiversti. Dievas mato nusikaltimą ir beldžia į Ahabo širdį. O karalius, pastatytas prieš savąją nuodėmę, supranta, nusižemina ir paprašo atleidimo. Kaip būtų gražu, jei galingi išnaudotojai šiandien padarytų tą patį. Viešpats priima jo atgailą, tačiau nekaltasis buvo nužudytas ir padaryta kaltė turės neišvengiamas pasekmes. Padarytas blogis palieka skausmingus pėdsakus, žaizdas žmonių istorijoje.

Gailestingumas ir šiuo atveju rodo kokiu pagrindiniu keliu reikia eiti. Gailestingumas gali išgydyti sužeidimus ir keisti istoriją. Atverk širdį gailestingumui. Gailestingumas didesnis už žmonių nuodėmes. Yra stipresnis, šiuo atveju, už Ahabą. Žinome jo galią, atsimindami Nekalto Dievo Sūnaus atėjimą, tapusio žmogumi, kad sunaikintų blogį savuoju atleidimu. Kristus yra tikras karalius, tačiau jo galia skirtinga. Jo sostas yra kryžius. Jis nėra karalius, kuris žudo, bet, priešingai, teikia gyvenimą. Jis eina pas visus, ypač silpnuosius, įveikia vienatvę ir likimą mirties, link kurios veda nuodėmė. Jėzus Kristus savo artumu ir švelnumu veda nusidėjėlius link malonės ir atleidimo. Toks yra Dievo gailestingumas, - baigdamas katechezę pasakė popiežius. (Vatikano radijas)