Popiežiaus homilija. Atverkime širdis vargšams, atsiverkime gailestingumui

Ketvirtadienį planuotos popiežius Pranciškaus audiencijos buvo atšauktos, kadangi popiežius susirgo gripu, tačiau ryte vis vien aukojo šventąsias Mišias ir jų metu pasakė homiliją. Antrosios Gavėnios savaitės ketvirtadienio Mišiose buvo skaitomas Luko Evangelijos pasakojimas, kuriame Jėzus palygino vieną turtuolį ir elgetą Lozorių. Turtuolis „vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo“, tačiau nepastebėjo, kad prie jo durų buvo vargšas vardu Lozorius, votimis paženklintu kūnu. Popiežius kvietė susimąstyti ar einame veidmainystės, žodinių krikščionių kelyje, ar gyvenimo kelyje, t.y. krikščioniškų darbų ir veiksmų kelyje? Kalbėdamas apie turtuolį popiežius sakė, kad jis žinojo įsakymus ir tikrai kas šeštadienį eidavo į sinagogą ir kartą per metus į šventyklą. Jis buvo tariamai religingas.

Tačiau jis buvo užsidaręs žmogus, gyveno savo mažame puotų, puošnių drabužių, tuštybės, draugų pasaulyje. Jis buvo užsidaręs tuštybės burbule? Nemokėjo pažvelgti toliau savęs, savo mažojo pasaulio. Ir jis nepastebėjo, kas vyksta už jo pasaulio. Jis nepagalvodavo, pavyzdžiui, apie daugelio žmonių poreikius, kad reikia pabūti su ligoniais, o galvojo tik apie save, savo turtus, savo gerą gyvenimą ir jis atsidavė tokiam gyvenimui.

Jis buvo tik tariamai religingas, nepažinojo jokio paribio ir buvo visiškai užsidaręs savyje. Jis nepastebėjo paribio esančio čia pat, prie jo durų. Jis ėjo veidmainystės keliu, nes pasitikėjo tik savimi, savo daiktais, o nepasitikėjo Dievu. Jis nepaliko jokio paveldo, nes nepaliko gyvenimo ženklo, nes buvo užsidaręs. Įdomu ir tai, tęsė popiežius, kad prarado savo vardą. Evangelija nepasako, koks buvo jo vardas, o tik sako, kad buvo turtingas žmogus; kai vardu lieka būdvardis, reiškia, kad kažką praradai, praradai esmę ir galią.

„Štai koks turtingas“, „štai koks galingas“, „štai – visa galintis“, „štai kunigas karjeristas“, „štai vyskupas karjeristas“, ir kaip dažnai žmones vadiname būdvardžiais, o ne vardais, nes jie nebeturi esmės. Tačiau klausiu: „Dievas, kuris yra tėvas, kodėl nepasigailėjo šio žmogaus? Kodėl nepasibeldė į jo širdies duris, kad sužadintų?“ Tačiau jis buvo ten. Dievas buvo prie durų, jis buvo prie durų Lozoriaus asmenyje. Lozoriaus, kuris turėjo vardą. Tasai vargšas elgeta ir ligonis su votimis, Lozorius, buvo Viešpats, kuris beldėsi į duris, kad turtuolis atvertų savo širdį ir į ją įžengtų gailestingumas. Tačiau ne, jis nepamatė, buvo užsidaręs: jam už durų nieko nebuvo.

Dabar, Gavėnios metu, galime susimąstyti kuriuo keliu einame? Gyvybės ar veidmainystės keliu? Kiek uždara mano širdis? Kuo džiaugiuosi: darymu ar kalbėjimu? Ar išeinu iš savęs, kad sutikčiau kitą, kad padėčiau, kad vykdyčiau gailestingumo darbus? Ar mano džiaugsmas glūdi užsidaryme, tik savyje? Prašykime Viešpaties malonės pagalvodami apie savo gyvenimą, kad visuomet pamatytume Lozorius, kurie yra prie mūsų durų, Lozorius, kurie beldžiasi į širdį, kad galėtume išeiti iš savęs, dosniai ir gailestingai. Dievo gailestingumas teateina į mūsų širdis. (Vatikano radijas)