Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Susitikimai

T. R. Cantalamessa Gavėnios katechezė. Apie Dievo žodžio gyvumą ir galią

T. Raniero Cantalamessa OFM cap. - ANSA

2016/02/26 14:24

Penktadienio ryte popiežius Pranciškus ir jo bendradarbiai išklausė antrąjį Gavėnios pamokslą, kurį perskaitė popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM cap., šiam laikotarpiui pasirinkęs apmąstyti Vatikano II Susirinkimo svarbiausius dokumentus.    

Vienas iš jų yra dogmatinė konstitucija apie Dievo Žodį „Dei Verbum“: kaip Dievas mums kalba? Ką tai mums duoda?

Biblijos Dievas, - sakė t. Cantalamessa, - yra Dievas, kuris kalba, kuris netyli. Kiek kartų Biblijos tekste sutinkame išsireiškimą – „klausyk, mano tauta“?

Tačiau nors Dievo kalbėjimui aprašyti naudojami sužmoginti išsireiškimai „Dievas pasakė“, „Dievas sako“, jo kalbėjimas yra skirtingas nei žmogaus. Dievas kalba širdies ausims. Dievas neturi burnos ar kvėpavimo: jo burna yra pranašas, o kvėpavimas Šventoji Dvasia, kuri iš vidaus judina širdis. Tačiau galbūt kai kuriais atvejais, kaip Jėzaus krikšto metu, Dievo balsas galėjo suskambėti ir išorėje.

Dievo kalbėjimas yra tikras: ji išgirdęs žmogus gali Dievo žinią persakyti žmogiškais žodžiais. Dievo balso poveikis Biblijoje aprašomas įvairiai, jo spektras platus: kartais jis krenta „tarsi akmuo“, kartais skanus tarsi duona, kartais toks griausmingas, kad varto medžius, kartais panašus į lengvo vėjo šnarėjimą.

Dievo kalbėjimo prigimtis iš esmės pasikeičia nuo to momento, kai „Žodis tapo kūnu“. Nuo Kristaus atėjimo Dievas prabilo žmogišku balsu, kuris girdimas ir žmogaus ausims. Dievas prabilo ne per pranašus, bet per dieviškąjį asmenį. Vietoj „Viešpats sako“ girdime „Aš jums sakau“!

Dievo kalbėjimas, kuriam tarpininkavo Senojo Testamento pranašai, o vėliau girdėtas tiesiogiai, per Kristų, po perdavimo žodžiu laikotarpio buvo užrašytas ir tokiu būdu turime šventąjį „Raštą“.

Jei Augustinas sako, kad sakramentas yra „žodis, kuris yra regimas“, tai žodį galėtume apibūdinti kaip „sakramentą, kuris girdimas“. Kiekviename sakramente yra skiriamas regimas ženklas ir neregima malonės tikrovė. Žodis Biblijoje, savaime, yra materialus ženklas, kaip krikšto vanduo ar Eucharistijos duona, tai žmogaus žodyno dalelė. Tačiau per tikėjimą ir apšviečiant Šventajai Dvasiai, per ženklą slėpiningai susitinkame su Dievo gyva tiesa ir valia, išgirstame paties Kristaus balsą.

Šią Dievo žodžio sakramentinę galią t. Cantalamessa pailiustravo dviem konkrečiais pavyzdžiais. Jam teko girdėti alkoholiko liudijimą: jis buvo pasiekęs dugną, ištverdavo vos pora valandų neišgėręs ir šeima buvo per plauką nuo žlugimo. Tačiau atsitiktinai nuėjo į susitikimą, kuriame buvo skaitomas Dievo žodis ir buvo jo pervertas, tarsi ugnies, įsitikinęs, jog pasveiko. Žodis kuris jį sukrėtė skambėjo taip: „Juk tavo meilė malonesnė negu vynas“. Kas kartą, jausdamas pagundą išgerti, skaitydavo Bibliją ir sutvirtėdavo.

Panašiai liudija ir šv. Augustinas, savo kovos dėl skaistumo viršūnėje. Jis vidujai išgirdo paraginimą „imk ir skaityk“. Atvertė po ranka turėtus apaštalo Pauliaus laiškus ir perskaitė „Kaip dieną, elkimės garbingai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo...“ (Rom 13, 13). Vos perskaičius, pajuto tikrumą ir visos dvejonės tamsybės buvo išsklaidytos, liudija Augustinas.

Kaip tvirtina „Dei Verbum“, „Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis“ (21).

Per Dievo žodį eina asmeninio pašventinimo kelias, Bažnyčios dvasinėje patirtyje tai įkūnija „Lectio divina“ praktika. Yra išvystyta įvairių metodų, ypač vienuoliniame kontekste, tačiau t. Cantalamessa išryškino tris pagrindinius laiptelius. Dievo Žodį reikia “priimti“, „medituoti“ ir „vykdyti“.

Priimant Dievo Žodį reikia išvengti dviejų pavojų. Pirmasis yra ypač būdingas akademinei aplinkai: asmeninį Dievo Žodį skaityti nuasmeninintai, susitelkiant vien į teksto variantus, stilių, egzegetų nuomones. Tai tarsi žiūrėti į veidrodį, nagrinėti jo formą, medžiagas, bet nematyti, kad jis atspindi tave patį, taip nematant pagrindinės veidrodžio paskirties. Kritinis biblinio teksto studijavimas yra pamatinis ir būtinas, bet krikščioniui nėra pakankamas. Kitas pavojus yra fundamentalizmas – skaitymas pažodžiui, be minimalaus interpretavimo, konteksto.

Pats Jėzus padeda suprasti kokiame taške esame per savo „sėjėjo“ palyginimą (Lk 8,5-15), lygindamas Dievo žodį su sėkla, kuri patenka ant įvairių paviršių – ant pakelės, uolų, erškėčių ir derlingos žemės. Svarbu suprasti, pridūrė t. Cantalamessa, kad mūsų tapimas Dievo žodžiui „derlinga žeme“ eina per suvokimą, kad dažnai esame trys anksčiau išvardyti nederlingi ir nesvetingi paviršiai.

Kitas laiptelis yra meditacija, kurią Bažnyčios tėvai lygino su „kramtymu“, giliu suvokimu. Tačiau meditacija nėra veiksmas į vieną pusę. Ilgai „kramtant“ pajusime, kad ne vien mes perprantame Dievo žodį, bet ir Dievo žodis „perpranta“ mus.

„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“, citavo laišką Žydams kapucinas.

Galiausiai, Dievo žodžio vykdymas, kitais žodžiais, paklusimas Dievui. „Kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1, 25), sako apaštalas Jokūbas. Jei iš tiesų klausysime Dievo žodžio – liturgijoje, Mišiose, asmeniškai skaitydami – atskleisime, kad kasdien galime pasakyti „tai yra man, tai šiandien turiu padaryti“. Paklusnumas Dievui yra visiems, dideliems ir mažiems. Paklusti reiškia sekti geromis nuojautomis, širdyje gimusiu troškimu išpažinčiai, susitaikymui, geram darbui, svarbu tokių pajautų nepraleisti pro pirštus.

Mūsų protas yra kaip malūnas. Jei ryte įmesime į jį Dievo žodžio grūdą, jis mals jį per visą dieną. Paskubėkime kas rytą taip ir padaryti, nes kitaip ateis velnias ir įmes murmėjimo grūdą, priminė V amžiaus dykumos tėvo patarimą t. Cantalamessa. (Vatikano radijas) 

2016/02/26 14:24