Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Homilijos

Pranciškus: Nepražiūrėkime praeinančio Viešpaties

24 valandos Viešpačiui - AP

2016/03/04 18:21

Popiežius Pranciškus penktadienio pavakare vadovavo Atgailos ir susitaikymo pamaldoms Šv. Petro bazilikoje. Jomis buvo pradėtas atgailos pamaldos  „24 valandos Viešpačiui“, popiežiaus prašymu surengtos daugumoje vyskupijų visame pasaulyje. Po Žodžio liturgijos, popiežiaus homilijos ir tylaus asmeninio pasirengimo Susitaikymo sakramentui, visi norintieji galėjo atlikti individualią išpažintį Vatikano bazilikoje. Popiežius, atlikęs asmeninę išpažintį, pats sėdosi į klausyklą, greta kitų šešiasdešimties kunigų nuodėmklausių, klausyti išpažinčių. Be 25 pastovių klausyklų bazilikoje buvo paskirta antra tiek vietų, kuriose buvo galima asmeniškai kreiptis į nuodėmklausius. Atgailos pamaldose buvo skaitomas pasakojimas iš Morkaus evangelijos apie Jericho neregį, po kurios popiežius pasakė homiliją.

„Padaryk, kad praregėčiau“ (Mk 10,51). Tokiu prašymu norim šiandien kreiptis į Viešpatį. Praregėti, nes dėl mūsų nuodėmių nebematome gėrio ir nukreipėm dėmesį nuo mūsų pašaukimo grožio, klystkeliais nutoldami nuo tikslo.

Morkaus Evangelijos ištrauka apie Jericho neregį Bartimiejų, kurį Jėzus išgydo, yra didžiai simboliška, nes kiekvienas iš mūsų esame Bartimiejaus padėtyje. Jo aklumas jį pavertė varguoliu ir privertė gyventi miesto paribyje, tampant dėl visko priklausomu nuo kitų. Nuodėmės poveikis irgi toks: nuodėmė mus nuskurdina ir izoliuoja. Dvasinis aklumas neleidžia matyti svarbiausio, pakreipti žvilgsnį į meilę, kuri dovanoja gyvybę; palengva nukreipia į tai kas paviršutiniška, paskui visai paverčia nejautriu kitam ir gėriui. Kiek daug gundymų gali užtemdyti širdies žvilgsnį paverčiant ją trumparege. Kaip lengva ir klaidinga manyti, kad gyvenimas priklauso nuo to ką turime, nuo sėkmės ir kitų žavėjimosi mumis, kad ekonomika yra tiktai pelnas ir naudojimas, kad individualūs troškimai svarbesni už socialinę atsakomybę. Žiūrėdami vien tik į savąjį „aš“ tampame aklais, užgesę, pasilenkę į save, be džiaugsmo ir be tikrosios laisvės. Šitaip negražu.

Tačiau Jėzus eina ir nepraeina. Jis sustoja (49). Sudreba širdis, pamačius, kad pažvelgė Šviesa, toji geroji Šviesa, kuri kviečia nelikti užsidariusiems savo tamsiame aklume. Jėzaus artumas leidžia pajusti, kad būnant toli nuo Jo trūksta kažko svarbaus. Jis leidžia pajusti išganymo poreikį, o tai yra širdžių gijimo pradžia. Noras pagyti paskui įsibėgėja, atveda prie maldos, leidžia garsiai ir stipriai sušukti prašant pagalbos taip, kaip Bartimiejus: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ (47).

Deja, kaip gausinga minia, apie kurią kalbama Evangelijoje, visuomet yra kas nenori sustoti, būti sutrukdomas skausmo šūksnių, o verčiau norėtų nutildyti arba perspėti trukdantį varguolį. Tai gundo eiti toliau tarsi nieko nebūtų, tačiau šitokiu būdu liekam tolimi Viešpačiui, atitolę nuo Jėzaus ir kitų. Pripažinkime visi, kad esame Dievo meilės išmaldininkai ir nepražiūrėkime praeinančio Viešpaties. „Bijau, kad Viešpats praeis“, pasakė Pranciškus, pacituodamas Bažnyčios mokytoją šv. Augustiną - „Bijau, kad praeis ir aš jam leisiu praeiti“. Išsakykime tai, ko labiausiai trokštam: „Jėzau, padaryk, kad praregėčiau“ (51). Šis Gailestingumo jubiliejus yra tinkamas metas priimti Dievo buvimą, kad patirtume Jo meilę ir pas Jį sugrįžtume visa širdimi. Kaip Bartimiejus, nusimeskime apsiaustą, pašokime ir pribėkime prie Jėzaus (50): meskime šalin visa, kas kliudo, kad sparčiai eitume pas Jį, be baimės prarasti to, kas suteikia saugumą ir prie ko esame prisirišę; nelikime sėdintys, o pakilkime, atraskime savo dvasios taurumą, orumą mylimų vaikų, atėjusių pas Viešpatį, kad Jis pažvelgtų į akis, atleistų, atkurtų. Ir žodis, kuris šiandien gal būt palies širdis yra tas pats kaip per žmogaus sukūrimą: „Kelkis!“. Dievas sukūrė ir paliepė: „Kelkis!“

Šiandien, labiau nei bet kada, ypač mes, ganytojai, pašaukti išgirsti Viešpatį sutikti norinčiųjų šauksmą, kartais paslėptą. Turime permąstyti ar mūsų elgimasis kartais ne trukdo kitiems priartėti prie Jėzaus; tvarkaraščius, programas, kuriais neatsižvelgiame į tikruosius poreikius norinčių prieiti išpažinties; žmogiškas taisykles, jeigu jas vertinam labiau už troškimą gauti atleidimą; mūsų griežtumą, kuriuo galim atstumti Dievo švelnumą. Negalime sumenkinti Evangelijos reikalavimų, tačiau negalime surizikuoti paversti niekais nusidėjėlio troškimo susitaikyti su Dievu, nes sūnaus grįžimas į namus yra tai, ko Tėvas laukia labiau už bet ką kitą (Lk 15, 20-32).

Mūsų žodžiai tebūna mokinių, kurie pakartodami Jėzaus žodžius sako Bartimiejui: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“ (49). Mes siunčiami, kad įdiegtume drąsos, kad paremtume ir nuvestume pas Jėzų. Mūsų yra palydėjimo tarnystė, kad susitikimas su Viešpačiu būtų asmeniškas, intymus ir kad širdis galėtų atsiverti Viešpačiui be baimės. Nepamirškime: tiktai Dievas veikia kiekviename asmenyje. Evangelijoje tai Jis, kuris sustoja ir teiraujasi apie neregį; tai Jis, kuris įsako jį atvesti; tai Jis, kuris jo klausosi ir pagydo. Mes – ganytojai – buvome parinkti, kad sužadintume troškimą atsiversti, kad būtume tie, kurie padeda susitikimui įvykti, kurie ištiesia ranką, kad būtų išrišimas, paverčiant jo gailestingumą regimu ir veikiančiu. Kiekvienas vyras ir moteris, kuris eis išpažinties tesulaukia tėvo, laukiančio tėvo; tesulaukia Dievo Tėvo, kuris atleidžia.

Evangelijos pasakojimas užbaigiamas itin reikšmingai: Bartimiejus „tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu“ (52). Taip pat mes, kai prisiartinam prie Jėzaus, vėl pamatome šviesą, leidžiančią viltingai žiūrėti į ateitį, atrandame drąsą ir jėgas leistis į kelionę. Nes kas „tiki, mato“ (Lumen fidei, 1), žengia su viltimi, nes žino, kad Viešpats yra kartu, Jis palaiko ir veda. Sekime juo, kaip ištikimi mokiniai, kad dalyvautų visi, kuriuos sutinkame jo meilės džiaugsmo kelyje. Po to laukia Tėvo apkabinimas, Tėvo atleidimas, tačiau džiūgaukime, džiūgaukime savo širdimis, nes ir Tėvas džiūgauja, pasakė Atgailos pamaldų homilijoje penktadienio pavakare popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)

2016/03/04 18:21