R. Cantalamessa III Gavėnios pamokslas: apie evangelizavimą

Penktadienio ryte popiežius Pranciškus ir Romos Kurijos vadovai bei darbuotojai išklausė Popiežiaus namų pamokslininko t. Raniero Cantalamessa OFM cap. penktadieninio Gavėnios pamokslo, jau trečiojo iš eilės. Jei praėjusį kartą pamokslininkas, atsispirdamas nuo Vatikano II Susirinkimo mokymo, kalbėjo apie Dievo Žodį, kuris nori būti priimamas, sugertas ir įgyvendintas, tai šį penktadienį apibūdino dar vieną požymį – Dievo Žodis turi būti skelbiamas. Tai evangelizavimo tema.

T. Cantalamessa priminė popiežiaus Pauliaus VI mėgtą išsireiškimą – „Šventoji Dvasia yra pagrindinė evangelizuotoja“. Kai noriu paskleisti naujieną, pirmasis klausimas yra „kaip“? Per žiniasklaidą, per televiziją, per radiją? Priemonė žinias paskleisti yra tokia svarbi, kad modernioji komunikacijos teorija nukalė išsireiškimą „priemonė yra žinia“. Kokia yra pirminė, prigimtinė priemonė žodžiui pasklisti? Tai iškvėpimas, garsas. Per jį mano minties slaptumoje gimęs žodis pasiekia klausytojo ausį. Visos kitos priemonės tik sustiprina ir išplečia šią pirminę iškvėpimo ar garso priemonę. Net ir raštas, galų gale, yra garsus žymintys ženklai.

Dievo Žodis taip pat gerbia šį dėsnį. Jis perduodamas per iškvėpimą. Ir pasak Biblijos, Dievo „iškvėpimas“ yra Šventoji Dvasia. Taip, kaip mano žodžio negali ištarti kitas, taip ir Dievo Žodis gali būti ištartas tik per Jo paties „iškvėpimą“. Tai paprasta, bet milžiniškas pasekmes turinti tiesa. Mes perduodame žmogiškas naujienas, bet dieviškoji naujiena, kaip tokia, yra perduodama per Šventąją Dvasią ir priimama Dvasioje.

T. Cantalamessa tai iliustravo Šventojo Rašto eilutėmis: Jėzus pamokslauja su „Dvasios galybe“ ir pamini, jog „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (žr. Lk 4), o suteikdamas mokiniams siuntimą eiti į pasaulį, „kvėpė į juos ir tarė: Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22). Ir Sekminių pasakojimas tai dar kartą patvirtina: nužengus Dvasiai apaštalai ima skelbti apie Kristų su tokia galia, kad trys tūkstančiai žmonių pajuto, kad ši naujiena pervėrė jų širdis. „Nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“, atitaria apaštalas Paulius (1 Kor 12,3).

Nereikia evangelizavimo susiaurinti iki pamokslavimo, patikslina t. Cantalamessa. Pirmiau už žodį evangelizuojama savo gyvenimu. Galima pasakyti, kad Jėzus yra vienintelis, kuriame „žinia“ ir „priemonė“ tobulai sutampa. Jėzus apreiškia ir yra apreiškimas. Bet ir tikintysis gali prie to priartėti, jei jo gyvenimas paaukotas Dievui. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“, rašoma Pauliaus laiške Galatams. Toks gyvenimas savaime yra skelbimas, evangelizavimas.

„Faktai kalba garsiau žodžius“, sako angliškas priežodis. „Šiuolaikinis žmogus mieliau klausosi liudytojų, nei mokytojų, o jei klauso pastarųjų, tai todėl, kad yra ir liudytojai“, rašo Paulius VI „Evangelii nuntiandi“.

T. Cantalamessa paminėjo ir savojo, kapucinų ordino palaimintuosius ir šventuosius: tarp jų yra ne vienas, kuris buvo ne iškalbus pamokslininkas, o paprastas brolis, turėjęs paprastas pareigas, nedidelį išprusimą, bet daugybei padėjęs atrasti ir išlaikyti tikėjimą: malda ir gyvenimu. Dėlto ir Mergelę Mariją vadiname „evangelizavimo Žvaigžde“: ji nepasakė daug žodžių, bet nešėsi Jėzų savo gyvenime, taip pat ir fizine prasme. Panašiai ir paprastas Kurijos tarnautojas, jei savo darbą iš tiesų daro tarnaudamas Bažnyčiai, prie evangelizavimo prisideda daugiau už profesionalų pamokslininką, kuris žmonėms nori patikti labiau nei Dievui.

Kaip tampama evangelizuotoju? Išeinant, pakartojo pamokslininkas, pirmiausia iš savojo „aš“ ir įsileidžiant į save Kristų, tapatinantis su Juo. Tik taip išsigelbėjama nuo pavydo, nuoskaudų, apgailestavimo.

Remdamasis pranašo Jeremijo regėjimu, kad prieš skelbiant jis turėjo suvalgyti prirašytą ritinį (2,9 – 3,3), atkartotą ir Apokalipsėje (10,2), kapucinas pastebėjo, kad labai skirtinga, kai Dievo žodis tik išnagrinėjamas ir kai iš tiesų „suvalgomas“. Pirmuoju atveju sakoma, kad žmogus kalba „kaip knyga“, o antruoju gali būti pasakyta – „iš širdies į širdį“. Bet tam reikia laiko, atvirumo ir troškimo, prašymo maldoje, kad Dvasia nusileistų ir paliestų, vengiant dviejų pavojų: pasyvumo ir tingumo, iš vienos pusės, žmogiškais dalykais maitinamo aktyvizmo, iš kitos pusės.

Evangelizavimą turi lydėti tiesi intencija. Galima skelbti Jėzų dėl motyvų, kurie turi mažai ką bendro su meile. Ne visi jie blogi savaime, bet be meilės ir žmonių atjautos yra nepakankami.

T. Cantalamessa priminė pranašo Jonos atvejį: šis nemėgo nineviečių, Izraelio priešų, ir galima apčiuopti jo pasitenkinimą, kai jis perduoda Dievo perspėjimą, jog Ninevė bus sugriauta už keturiasdešimties dienų. Tad Ninevei atsivertus ir Dievui pasigailėjus, Joną ištiko krizė. Tad Dievas jam tarė „Tu gailiesi (nudžiūvusio) moliūgo (...) argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės miesto, (...) kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo kairės nuo savo dešinės“. Dievas, anot t. Cantalamessa, turi daugiau stengtis, kad atverstų savo pranašą, nei visus Ninevės gyventojus.

Meilė žmonėms ir meilė Jėzui. „Ar myli mane“ (Jn 21,15), klausia Petro Jėzus, prieš pasakydamas „ganyk mano aveles“. Tik mylint Jėzų galima kalbėti apie Jį su tikru įsitikinimu, ne tik jaučiant džiaugsmą savyje, bet ir džiuginant Jėzų. Tegu Šventoji Dvasia, pagrindinė evangelizuotoja, leidžia mums suteikti tokį džiaugsmą Jėzui, žodžiais ir darbais, pagal savo pareigas ir dovanas Bažnyčioje, visiems palinkėjo Popiežiaus namų pamokslininkas. (Vatikano radijas)