Kelias, padedantis išgyventi Gailestingumą: štai
septyni laipteliai, kurie per šią Gavėnią gali padėti kiekvienam priartėti prie Gailestingumo
konkrečiais žingsniais. Šį palydėjimą knygelėje „Gavėnia. Proga, kurios negalima praleisti“
pristato benediktinas vienuolis Michael Davide Semeraro, gyvenantis Italijos Val d’Aosta
kalnuose.
Pirmasis laiptelis.
Nemokantį pamokyti
Pirmoji pakopa gailestingumo laiptuose kviečia mus
pamatyti viską, kas yra būtiniausia ir kas sudaro kito asmens gyvenimą. Pradedame
nuo pagrindinių kiekvieno poreikių – pavalgydinti artimą, tai teisingas atspirties
taškas žengiant pirmąjį žingsnį, kuris leidžia kitam pasijusti priimtam.
Pavalgydinti išalkusį tai padėti kitam suprasti, ko
jis alksta gyvenime, ir paklausti, ko jam trūksta, kad atgautų viltį. Tiems, kurie
išgyvena sudėtingas situacijas ar kuriuos kankina abejonės, nereikia pateikti parengtą
atsakymą ar pasiūlyti išbandytą sprendimą, tačiau duoti laiko, kad jie galėtų iškelti
klausimus ar abejones.
Antrasis laiptelis. Abejojančiam patarti
Viešpats moko mus pagirdyti ištroškusius. Šiandien
visi žino, kad vandens trūkumas bus viena didžiausių problemų ateityje, su kuriomis
susidurs mūsų planeta. Tačiau yra ir kitoks vanduo, ir turime padėti vieni kitiems,
kad jo nepritrūktume – tai išmintis.
Esame tiek pertekę informacijos ir nuolat prisijungę,
kad iškyla rizika prarasti ryšį su esminiu gyvenimo prasmės šaltiniu. Tai ypač gresia
jaunajai kartai – spontaniškiems vartotojams ir skaitmeninio pasaulio čiabuviams.
Turime rūpintis, kad neišsektų atsargos to vandens, kuris išlaiko kūno jėgų darną,
ir turime perduoti išminties, kultūros, visuomenės, civilizacijos lobius, be kurių
žmonija prarastų save pačią, nesugebėdama naujai ir gyvai patirti pasikartojančių
dalykų.
Trečiasis laiptelis. Piktą darantį sudrausti
Dera įspėti klystančius imantis veiksmų ar žodžių,
kurie leistų jiems pajusti, kad jie priimami su visa savo patirtimi, tačiau kad nereikia
tapatintis su klaidomis ir nusikaltimais. Pasiūlyti „drabužius“ tam, kas neturi kuo
prisidengti; pripažinti kito teisę ne tik nemirti iš šalčio ar nenudegti saulėje,
tačiau ir leistis jam pasijusti pamatytam bei pamatyti kitą kaip tokį patį, nenurašant
jo į žmonijos paraštes.
Ketvirtasis laiptelis. Nuoskaudas iškęsti
Priėmimas šiandien tampa dar didesniu, daugiau pastangų
reikalaujančiu iššūkiu, nes kitas gali tapti dar labiau trikdančiu asmeniu, kuris
atskleidžia mūsų negebėjimą atsiverti.
Kasdien pratindamiesi tarti žodžius ir imtis veiksmų,
kurie galėtų kurti tiltus, įsipareigojame skirti dėmesį ir mažiems dalykams, kaip
kad žvelgti geranoriškai ar atlikti mažą mandagumo gestą. Jei priimame namuose kitą,
tai ne tik turime suteikti būtiniausius dalykus – poilsį, maistą. Turime priimti jo
asmenybę, išklausyti, jo istoriją, pažvelgti į širdį, ir leistis, kad priimtų mus
su mūsų istorija ir širdimi.
Penktasis laiptelis. Įžeidimus atleisti
Jei turime galimybę aplankyti kalinius, tai gali būti
labai graži ir svarbi patirtis ne tik tiems, kuriuos aplankome ir paguodžiame, bet
ir mums patiems, kad suprastume, jog ir mūsų širdyse pilna šešėlių.
Yra įvairių vienatvės formų ir užkaborių, kuriuos
reikia aplankyti, kad jiems padėtume išsilaisvinti. Kaskart kai sugebame švelniai
įveikti kokią spyną, atleisdami įnešame šiek tiek daugiau šviesos į šį pasaulį. Tai
ne tik paprastas asmeninės skolos nurašymas, tačiau santykis, kuris stipriai ir šviesiai
apgaubia trapumą, klaidą ir net kaltę.
Šeštasis laiptelis. Padėti sergančiam... nuliūdusį
paguosti
Švelnus žodis, prisilietimas, nuoširdus žvilgsnis
galbūt nepagydo, tačiau visada gali nuraminti kentėjimą ir sumažinti nerimą. Niekada
nepamirškime, kad į kiekvieną kančią turime žvelgti pagarbiai, net jei mums ji nepriimtina,
ir ji niekad nepalieka tokių pačių, nes priklauso nuo mūsų ir mūsų gebėjimo ją priimti,
kuris savo ruožtu mus daro geresniais.
Septintasis laiptelis. Melstis už gyvus ir
mirusius
Neslėpti mirties tikrovės ir išlydėti mirusius su
dėmesiu ir meile yra ne tik pareiga, tačiau ir civilizacijos įrodymas. Melsdamiesi
už visus, ne tik gyvuosius, tačiau ir mirusius, pradedame plačiau suprasti gyvenimo
prasmę. Mūsų visuomenėje ritualai ir gebėjimas melstis yra daugiau nei vien religinės
apeigos, jie neleidžia pamiršti amžinybės ir slėpinio, be kurio žmonijai gresia sunykimas.
Autorius: Germagno šv. Petro ir Pauliaus vienuolyno
br. Michael Davide Semeraro, benediktinas, pastaruoju metu gyvenantis vienuolinėje
namų bendruomenėje Val di Rhêmes slėnyje Aostos regione, Šiaurės Italijoje. (Vatikano
radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |