Popiežiaus Gavėnios rekolekcijos. „Kiek turite... ?“

Trečiadienį nebuvo tradicinės bendrosios audiencijos, nes popiežius Pranciškus dalyvauja Gavėnios rekolekcijose, kurios, prasidėjusios sekmadienio vakarą, pasibaigs penktadienio vidudienį.

Kiek turite duonos? Paklausė Kristus savo mokinius garsiojoje evangelistų aprašytoje duonos padauginimo scenoje. Šis klausimas tai ir tema vienos šiemetinių popiežiaus Gavėnios rekolekcijų meditacijų, kurioje rekolekcijoms vadovaujantis kun. Ermes Ronchi nagrinėjo Bažnyčios santykio su materialinėmis gėrybėmis klausimą.

Rekolekcijų vadovas analizuoja Evangelijos sceną. Mokiniai siūlo Jėzui, kad jis paragintų jį sekusią minią išsiskirstyti, eiti pas apylinkės gyventojus ir pasirūpinti maisto. Patys apaštalai juk nesugebės pamaitinti tokios didelės minios. Tačiau Jėzus atsiliepia labai konkrečiu praktišku klausimu: „Kiek turite duonos?“ Jis ir šiandien mūsų klausia: Kiek turi? Kiek pinigų, kiek nekilnojamo turto? Koks tavo gyvenimo lygis? Kiek turi automobilių? Kiek brangenybių? Koks tavo vyskupiškas kryžius, koks žiedas?  Bažnyčia neturi bijoti tokių klausimų. Bažnyčia neturi bijoti skaidrumo. Reikia atsiminti į ką žmonės savaime labiausiai kreipia dėmesį kunigų gyvenime. Kas jiems labiausiai nepatinka? Kas labiausiai žmones piktina? Labiausiai žmones piktina kunigų prisirišimas prie pinigų, neskaidrus Bažnyčios nuosavybės administravimas. Esame patikimi, jei nebijome skaidrumo, - sakė kun. Ronchi.

Palyginimas apie stebuklingą duonos padauginimą kalba ir apie kitą esminę taisyklę. Kai vadovaujamės meile, net ir su mažais ištekliais galime labai daug nuveikti. Mokiniai turėjo tik penkias bandeles ir dvi žuvis, o Kristus jomis pamaitino kelių tūkstančių žmonių minią. Evangelijoje žodis „meilė“ reiškia dovanojimą, auką.  Kai „mano“ duona tampa „mūsų“ duona, jos pakanka pamaitinti daugybei. Tačiau jei aš laikausi įsikibęs to ką manau esant tik man vienam priklausančia nuosavybe, tuomet kiti kenčia. Tą patį galime pasakyti ir apie konkrečią bado problemą, kuri vis dar slegia nemažą dalį dabartinio pasaulio gyventojų. Maisto yra, tačiau žmonės badauja dėl to, kad jis neteisingai padalintas.

Artimiausi Kristaus mokiniai, gimstanti Bažnyčia, savo turimas kuklias maisto atsargas atidavė Kristui ir jis pamaitino didžiulę minią. Jie turėjo nedaug, bet tas nedidelis maisto kiekis, kurio būtų pakakę tik kelių žmonių vakarienei, tapo maistu didelei daugybei. Mažas indėlis, maža auka, mažas lašas jūroje, gali suteikti gyvenimui prasmę ir viltį. (Vatikano radijas)