T. R. Cantalamessa. Dievo sumanymas apie santuoką ir Bažnyčios savikritika

IV Gavėnios pamoksle Popiežiaus namų pamokslininkas t. R. Cantalamessa OFM cap. kalbėjo apie dar vieną Vatikano II Susirinkimo temą, kuri, kaip visiems regima, itin aktuali šiandien – šeimą. Bažnyčia, pasak jo, turi ginti Dievo planą apie šeimą, bet tuo pat metu savikritiškai pažvelgti į savo istoriją.

Apie šeimą rašoma „Gaudium et spes“ sielovadinėje konstitucijoje (46 - 53), išdėstant katalikų doktriną ir naują akcentą abipusei sutuoktinių meilei.

Pradžios knygoje yra du žmogaus sukūrimo pasakojimai, užrašyti skirting laiku (X ir VI amžiuose prieš Kristų). Pasak vieno, moteris ir vyras yra sukuriami kartu, jų pirminis tikslas yra būti vaisingais, pripildyti žemę. Kitame, senesniame, moteris sukuriama iš vyro, o lyčių skirtingumas yra ne tiek vaisingumui, kiek poros vienybei, nebuvimui vienišais.

Santuokoje yra nuolankumo žymė: pripažįstant, kad mums reikia kito, kad esame priklausomi, taigi, kūriniai. Įsimylėjimas yra radikalus nuolankumas, tai tapimas išmaldos prašytoju, kuris sako – „man savęs nepakanka, man reikia tavo egzistencijos“.

Biblija yra knyga, kurioje aprašyta tiek Dievo ištikimybė, tiek žmogaus neištikimybė. Toli žvalgytis nereikia, toje pat Pradžios knygoje minimas nuopuolis ir žmogaus nuodėmės pasekmėje atsiradęs skausmas, mirtis, o taip pat ir vyro valdžia moteriai (Pr 3,16). Dievas apie tai perspėja, bet tam nepritaria. Jau Kaino sūnus pažeidžia monogamijos įstatymą, patys patriarchai Adomas ir Jokūbas turi vaikų nuo skirtingų moterų, Mozė įteisina skyrybas, Dovydas ir Saliamonas išlaiko tikrus moterų haremus.

Tačiau nutolimas nuo pradinio idealo yra regimas ne tik pavienių asmenų gyvenimuose, bet ir pačioje Izraelio santuokos sampratoje, kurią regime Senajame Testamente. Pagrindinis santuokos užtemdymas buvo jos pavertimas iš tikslo priemone, laikant ja patriarchalinio tipo struktūra, skirta klano išlikimui. Tokioje šviesoje suprantamas ir leviratas ar laikina poligamija. Vyro ir moters bendro gyvenimo idealas, kuris remiasi abipusiu ir asmeniniu santykiu, nebuvo užmirštas, bet tapo antraeiliu, lyginant su palikuonių gėriu. Vis tik pranašai Ozėjas, Izaijas, Jeremijas, kaip ir „Giesmių giesmė“ atliko svarbų vaidmenį išlaikydami gyvą Dievo pradinį sumanymą apie santuoką, ją lygindami su Dievo ir jo tautos sąjunga, kurioje vyrauja abipusė ir neišardoma ištikimybė. Tai patvirtina ir Jėzus, kai jo priešininkai pateikia jam kazuistinį klausimą: jis nesvarsto kokiomis sąlygomis galima skirtis su žmoną, bet sako, jog pačios skyrybos Mozės leistos dėl jų „širdies kietumo“. Be to, Jėzus vyrą ir moterį traktuoja visiškai lygiai (Mk 10,11-12). Jėzus pabrėžia, kad pats Dievas suvienija porą santuokiniame ryšyje, todėl šv. Jonas Paulius II yra pavadinęs santuoką „seniausiu sakramentu“.

Tačiau Biblija auga su tuo, kas ją skaito (Grigalius Didysis), tad ką ji mums sako šiandien, kai globaliai abejojama bibliniu planu lytiškumui. Pagal Vatikano II Susirinkimo pavyzdį, nesiekiame susidūrimo, tačiau dialogo, kuris neatmeta ir savikritikos.

Tradicinio santuokos modelio kritika nėra nauja, ji siekia Apšvietos ir romanticizmo laikotarpius, kurie abu kritikavo santuoką, susiaurintą iki objektyvių tikslų dėl palikuonių, visuomenės, Bažnyčios, per mažai kalbant apie jos asmeninę ir tarpasmeninę vertę. Tačiau ši kritika nėra prieš Biblijos pradinę prasmę, priešingai, ją paremia! Vatikano II Susirinkimas į tai atsižvelgė ir abipusę sutuoktinių meilę pripažino pirminiu tikslu. Neturime meilės ir lytiškumo paversti erdve, kurion Dievas nepageidaujamas, tarsi ne jis būtų lytiškumo kūrėjas ir meilės žinovas.

Tokios prielaidos nereiškia, kad tikintys – bet ir daugybė netikinčių – kiekvieną ryšį turi pripažinti pagrindu santuokai, kaip kad tos pačios lyties asmenų ryšys, bet toks nesutikimas bus stiprus ir tikėtinas, jei pabrėšime esminį santuokos gėrį ir nepamiršime savikritiškumo. Kaip sakyta, negalima neigti krikščionių indėlio santuoką apibrėžiant tik „objektyviai“, neminint ar nuvertinant jos vidujumą, neiškeliant esminės moters ir vyro orumo lygybės, kuri yra Dievo plane ir Kristaus mintyje.

Dar stipresnį argumentą už žodžius teikia krikščionių poros, kurios gyvena bibliniu idealu, nepamirštant, jog su Kristaus atėjimu buvo nušviestas paslaptingas išsireiškimas, jog žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Taip, kaip Dievas save apreiškė kaip vieną, bet ne vienišą, kaip meilės bendrystę tarp dieviškųjų asmenų. Dievui kaip absoliučiam įstatymui ar galiai nereikia asmenų skirtingumo. Bet Kristaus apreikštas Dievas yra meilė, o meilė negali gyvuoti esant tik vienam „aš“, jai reikia ir „tu“, tampant vienu „mes“ per vienijančią meilę. Moters ir vyro meilė santuokoje atskleidžia, kaip esame panašūs į Dievą, ir tą amžinos meilės perspektyvą, kuri netelpa vien žemiškuose tiksluose. Ir priešingai, jei lytinis ryšys neišgyvenamas su Dievo sumanyme numatyta kokybe, tada krypstama ieškoti kiekybės, keičiant partnerius, bet galiausiai liekant nusivylusiems.

Savo pamokslą t. Cantalamessa užbaigė sakydamas, kad susituokusieji ir (celibate) pasišventusieji vienas kitiems gali padėti. Abiejų dovanos yra iš Šventosios Dvasios, duodamos pavieniui, bet skirtos visiems. Pasišventusieji primena Dievo pirmumą susituokusiesiems, o šie dosnumą, savęs atsisakymą, tarnystę gyvenimui ir žmogiškumą, susidūrus su sunkiu gyvenimu. Kapucinas pateikė iliustraciją iš savojo ordino istorijos: prieš keletą dešimtmečių beveik visur palengva atsisakyta praktikos labai anksti ryte, dar praktiškai naktį, keltis maldai. Bet kai jis susipažino su šeimomis ir išgirdo, kaip sutuoktiniai keliasi – ne kartą, o kiek reikia – dėl vaikų, nuramint, pavalgydint, gydyt, bet kurią nakties valandą, tada suprato, jog pernelyg patogus gyvenimas gali tapti širdies kietumu, o vienuolinės regulos griežtumas nėra šiaip. Tai, ką tėvai daro dėl savo kūno vaikų, pašvęstieji turi daryti dėl dvasinių vaikų ar brolių. (Vatikano radijas)