Pranciškus: Pasitikėkime Dievu. Jis eina su mumis

„Pasitikėkime Dievu, nes jis visą laiką eina su mumis; taip pat blogis, kurį matome ir kurio negalime paaiškinti, nėra galutinis, nes Viešpats visą laiką yra su mumis“. Popiežius Pranciškus šiais žodžiais aptarė pirmadienio Mišių skaitinius Šv. Mortos namų koplyčioje sakytoje homilijoje. Popiežius prisiminė šaltyje Romoje mirusį benamį, Jemene nužudytas keturias Motinos Teresės (arba Meilės misionierių) vienuoles, prisiminė Italijoje vadinamoje „gaisrų žemėje“ nuodijamą aplinką, įskaitant žmones. Tokios ir kitos panašios mūsų laikų situacijos yra tarsi tamsiausias slėnys. 22-sios Psalmės (Mane Viešpats gano...) autorius užtikrina: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi“.

„Ir šių laikų „slėnių tamsiausių“ akivaizdoje turime pasitikėti Dievu“, - drąsino Pranciškus. Net kai nežinome atsakymo, pavz., priešais reta liga apsirgusį vaiką, pasitikime Viešpačiu, kuris niekuomet nepalieka savo tautos.

Dievobaiminga moteris Susana, apie kurią pasakoja Mišių pirmasis skaitinys, dviejų nedorų teisėjų gėdingai apkaltinama, tačiau ji apsisprendžia verčiau pasitikėti Dievu ir mirti, nei nusileisti šių dviejų vyrų kėslams. Susana moko, kad net tada, kai einam tamsiausiu slėniu, nereikia bijoti.

Kai mes taip pat šiandien pažvelgiame į skaitlingus tamsiausius slėnius, nelaimes, badų mirštančias žmonių minias, karus, suluošintus vaikus, daug jų, ir kai paklausi tėvų: „Kas tai per liga“, tau atsako: „Niekas nežino, vadina reta liga“. Taip pat, kai pagalvojam apie susirgusius vėžiu „gaisrų žemėje“ klausiam, o tu, Viešpatie, kur esi? Ar eini su manimi? Susana panašiai svarstė, kaip mes. Matom nužudytas keturias sesutes: jos tarnavo vardan meilės ir buvo nužudytos iš neapykantos! Tas pats kartojasi, kai matome kaip užveriami vartai pabėgėliams ir jie paliekami likimo valiai, lauke, šaltyje: Viešpatie, kur esi?

Viešpatie, kaip galiu pasitikėti tavimi, jei matau tokius dalykus? Ir kai kažkas ištinka mane, kiekvienas iš mūsų galime klausti: Kaip man pasitikėti Tavimi?! Yra atsakymas, tačiau negaliu paaiškinti, nesugebu. Kodėl vaikas kenčia? Nežinau. Man mįslė, - kalbėjo popiežius. - Šiek tiek šviesos, ne protui o dvasiai, suteikia Jėzus Getsemanės sode, prašantis Tėvo, kad ši taurė aplenktų jį, tačiau „tebūna Tavo valia“. Jėzus pasitiki Tėvo valia. Jis žino, kad ne viskas pasibaigia mirtimi arba giliu liūdesiu ir tai pasako ištardamas paskutiniuosius žodžius nuo kryžiaus; pasakė „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“  ir mirė. Pasitikėti Dievu, kuris eina su manimi, su Dievo tauta, su Bažnyčia. O tai yra „tikėjimo išpažinimas“. Ir aš pasitikiu. Nežinau kodėl taip yra, tačiau pasitikiu: „Tu žinai kodėl!“

Toks Jėzaus mokymas: kas pasitiki Viešpačiu Ganytoju, tam nieko nestinga. Net eidamas „slėniu tamsiausiu“ žino, kad blogis laikinas, o galutinio blogio nebus, „nes Tu drauge būsi. Tavo lazda, vėzdas, galingas, drąsą man duoda“. Tai yra malonė, kurios turime prašyti: Viešpatie, išmokyk pasitikėti Tavimi, pasitikėti Tavo vadovavimu, net sunkią valandą, tamsiais momentais, mirties akistatoje.

„Viešpatie, Tavęs nesuprantu!“. Tai graži malda, sakė užbaigdamas homiliją popiežius Pranciškus ir pridūrė: „Ir nesuprasdamas, į Tavo rankas atiduodu save!“. (Vatikano radijas)