Reliatyvizmas trukdo protui pažvelgti į religijas ir atmesti nepriimtinus aspektus

„Tarptautinė kardinolo Van Thuan observatorija“ yra vienas iš organizmų, kurie stebi ir tuo pat metu skleidžia Bažnyčios socialinę doktriną pasaulyje: tiek specifiškai katalikiškoje aplinkoje, tiek kitose aplinkose.

Šiomis dienomis Observatorija pristatė VII ataskaitą apie Bažnyčios socialinę doktriną pasaulyje, kurioje aprėpiamas platus klausimų spektras: nuo popiežiaus Pranciškaus mokymo iki tendencijų įvairiose pasaulio valstybėse.

„Tai, kas yra prieš protą, nėra iš tikrojo Dievo“, cituoja popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžius Carlo Costalli, Italijos krikščionių darbininkų judėjimo pirmininkas, parašęs įvadinį žodį ataskaitai, kuri šiais metais pavadinta „Religijos karai ir karai prieš religiją“. Karas nėra racionalumo, bet neracionalumo ir galios vaisius. Karas yra aukščiausia netvarka, kai protas kuria tvarką. Šis principas, primena Costalli, yra Bažnyčios socialinės doktrinos esminė dalis. Protas gali ištirti religijas ir matyti, kad jos nėra vienodos šiuo klausimu. Krikščionių religija yra prieš karą ir prieš smurtą.

Savo pratarmėje Observatorijos pirmininkas vyskupas Giampaolo Crepaldi, žinomas katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos autorius italas, priduria, kad Ataskaitos tikslas nėra vien faktų kronika, bet ir analizė ar pasiūlymai.

Ataskaitos apibendrinančiame skyriuje, kurį pasirašo keletas katalikų akademikų, tvirtinama, priešingai, nei daug kas norėtų pripažinti, kad sugrįžo „religijos karai“. Anot šių autorių, tiesa, kad netrūksta politinių ir ekonominių veiksnių, tačiau religinis faktorius yra tas, kuris viską suriša į vieną. Iš kitos pusės, vyksta „karai prieš religiją“, ypač katalikų: ne ginklais ir karinėmis strategijomis, bet įstatymais, atleidimais iš darbo, bauginimais, žiniasklaida, didelių išteklių skyrimu propagandai prieš katalikų religiją ir jos prielaidas. Jei religijos karus kursto islamistiniai „kalifatai“ Nigerijoje ar Sirijoje, tai „karas prieš religiją“ yra ypač būdingas Europai. O kadangi „religijos karų“ atgarsiai, tame tarpe ir teroristiniai išpuoliai, atsirito ir iki jos, senasis kontinentas tapo abiejų karų – „religijos“ ir prieš „religiją“ lauku.

Europa taip susidomėjusi „savo“ karu, jog nebegina pasaulyje religijos laisvės, nors, tam tikra prasme, šioji yra jos kūrinys. Persekiojimų ir nužudomų krikščionių skaičiai tapo masiniais, o Vakarai tyli, nejaučia jokio moralinio postūmio ginti žmones, kurie tapo „kalifatų“ aukomis. Europa vis labiau nuvargusi ir nukraujavusi savajame kare prieš religiją. Kol kas tik jaunesnėse jos narėse yra bandymų pažvelgti religijoms į akis, nesulyginti jų, nesumenkinti religijos laisvės tik iki individualaus pritarimo jausmo. Šiuo metu Vakarams tipiškas reliatyvizmas trukdo protu įvertinti religijas, įvardyti  ir aktyviai įsikišti, kai religijos vardu vykdomi didžiuliai piktnaudžiavimai. Vakarų šalys importuoja religijas, o eksportuoja reliatyvizmą. Kitiems Vakarai yra erdvė, į kurią įžengi, bet nieko neišmoksti. Daug Europos musulmonų neslepia, jog aukštu gimstamumu po kelių dešimtmečių tikisi kai kurių šalių situaciją pakeisti pagal savo supratimą.

Sunku pasakyti, kuri tendencija nugalės ateityje. Bažnyčios socialinė doktrina į šias problemas nori žvelgti ne abstrakčiai ir ne moralistiškai, bet realistiškai ir konkrečiai, koks buvo ir Bažnyčios pradininko Kristaus veikimas. (Vatikano radijas)