2016-04-29 17:13:00

Sirija. Ataka prieš ligoninę Alepe


Aviacijos reido metu buvo paleista bomba, kuri pataikė į vieną iš nedaugelio likusių ligoninių Alepo mieste. Jis šiuo metu vėl tapo susirėmimų vieta tarp buvusių vyriausybinių pajėgų, sukilėlių ir islamistų grupuočių.

Ligoninė buvo remiama „Medikų be sienų“ organizacijos ir jos duomenimis, žuvusių yra bent keturiolika, tarp kurių bent du gydytojai. Tačiau kiti jau mini, jog žuvusių skaičius daug didesnis ir siekia kelias dešimtis. „Medikų be sienų“ organizacija taip pat priduria, jog tai vienintelė pediatrinė ligoninė Alepo mieste, kuriame vis dar likę apie 250 000 žmonių.

Vyriausybinės pajėgos miestą beveik pilnai apsupo ir yra tik vienas kelias, kurio jos dar nekontroliuoja. Suintensyvėjus mūšiams žūva daug civilių, vien per praėjusią savaitę suskaičiuota virš 200 aukų.

Prieš keletą dienų Alepo chaldėjų apeigų katalikų vyskupas, jėzuitas Antoine Audo italų dienraščiui „Avvenire“ prislėgtas pasakojo: „Alepas buvo turtingas miestas: čia buvo darbo, gerbūvio, veikiančios pramonės. Šiandien tik skurdas. Visur. Visuose lygiuose. Materialus skurdas ir moralinis skurdas. Tam, kad vyksta aprašyti tinka žodis „irimas“. Taip, Alepas per penkerius karo metus suiro. Dieną po dienos. Nėra sveikatos apsaugos. Nėra saugumo, yra bombos, alkis, mirtis. Prieš karą amerikietiškas doleris kainavo 50 lirų, šiandien 500. Dešimt kartų daugiau. Viskas kainuoja per daug. Negalima aplankyti gydytojo. Nėra elektros. Nieko negalima nusipirkti. Mėsos kilogramas kainuoja penkis tūkstančius siriškų lyrų, darbininkas gauna penkis kartus daugiau. Suprantate, žmogus dirba mėnesį, kad nusipirktų penkis kilogramus mėsos“.

Prieš karą, pasakojo vyskupas, Alepe gyveno 150 tūkstančių krikščionių. Šimtas tūkstančių iš jų išvyko, pabėgo. „Per Kalėdas, - tęsė jis, - viena draugų šeima atėjo manęs aplankyti. Atsimenu jų susijaudinimą – „vyskupe, turime Švedijos vizą, greitai išvyksime“. Jie buvo laimingi, o aš ne. Tyloje mąsčiau. Kiekvieną rytą kas nors ateina manęs ieškoti, prašydamas santuokos ar krikšto patvirtinimo. Dokumentai išvykimui iš Sirijos. Integravimuisi į naują šalį, pradedant naują gyvenimą. Jie nori išvykti, bet taip Sirija miršta. (...) Man lieka kančia. Bet ji mano, tik mano. Aš lieku, bet negaliu prašyti to paties pasirinkimo iš savo žmonių. Lieku iki galo, nes noriu tarnauti toje žemėje, kurioje mane pastatė Dievas. Gimiau čia, esu čia vyskupas, viską sudedu į Apvaizdos rankas. Be to, Vakarai, modernybės šventykla, slepia ir nemalonumus. Būti moderniu dažnai reiškia būti be vertybių, be tikėjimo, be atsispyrimo pagrindo. Man svetima mintis apie gyvenimą Vakaruose: žinau apie ten esančias galimybes, bet taip pat apie egoizmą, apie sausrą. Man gyvenimas Niujorke ar Paryžiuje nieko neduoda, Sirijoje turiu viską. Tik karas pavertė mano svajonę košmaru. (...) Pasaulis tepadeda krikščionims likti Sirijoje. Tesustabdo bombas, sustabdo karą. Tegu paskuba, nes Artimieji Rytai be krikščionių bus praradimas visai žmonijai. Ir taip pat drama islamui. Liks vieni prievartoje. Rizikuos išžudyti vienas kitą. (...) Skaudina mūrai, kurie kyla Europoje, egoizmas, politikos niekšiškumas. Bet dar baisiau šis egzodas, žiaurioje ir tarsi nerealioje didelio skaičiaus žiniasklaidos priemonių tyloje. Tikras tikslas neturi būti priimti, bet sustabdyti egzodą, padėti sirams likti jų namuose“. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.