Vokietijoje pratęstas finansavimas islamo teologijos centrams

Ne kartą konstatuota, kad radikalūs islamistai ir radikalūs jų kritikai dažnai sutaria vienu požiūriu – kad islamas nesuderinamas su demokratine santvarka, su jos užtikrinamomis laisvėmis ir teisėmis; tarp islamo ir demokratijos esą vyksta žūtbūtinė kova, kurioje laimėtojas bus tik vienas.

Tačiau tuo pat metu nėra sudėtinga įsitikinti, kad islamo politinė ir intelektualinė istorija yra daug platesnė ir sudėtingesnė, nei ją pristato ekstremistai, norintys monopolizuoti teisę kalbėti visų vardu. Egzistuoja kitos svarios minties srovės, kurios kitaip suvokia islamą, kaip tai liudija 2011 metų pasaulinės svarbos islamo centro, Al Azharo universiteto Kaire didžiojo imamo Ahmedo Al Tayyebo ir kitų eruditų pasirašyta deklaracija už demokratinio pobūdžio valstybę, kuri gerbia religijos laisvę, kitas teises, pliuralizmą. Tuo metu, galima pridurti, žlugo ankstesnis režimas ir Egiptas turėjo rinkimuose pasirinkti savo ateities kryptį. Tačiau būtent Egipto parlamento, o vėliau ir prezidento rinkimai parodė, kad tolerantiškas požiūris labiau būdingas Al Azharo elitui, o eiliniai žmonės labiau remia kietos linijos musulmonus politikus.

Akivaizdu, kad tolerantiškesnio, dialoguojančio islamo tradicija gali pasiekti platesnius musulmonų ratus per ugdymą. Ir tai ypač svarbu ten, kur jau yra demokratinė santvarka ir kur gyvena apčiuopiamos musulmonų bendruomenės: Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.

Pagal Vokietijos įstatymus ten, kur musulmonų skaičius yra pakankamai didelis, valstybinėse mokyklose tėvai gali paprašyti savo vaikams pritaikyto religinio ugdymo kurso, panašiai kaip ir krikščionys ar žydai. Tačiau tuo pat metu kyla klausimas – kas paruoš šio kurso turinį ir, ypač, kas jį dėstys. Prieš keletą metų buvo paskaičiuota, kad maždaug 700 000 musulmonų vaikų reikėtų iki 2000 tinkamai paruoštų mokytojų, išmanančių tiek islamo istoriją ir doktriną, tiek Vakarų kultūrą, politinę santvarką ir religinę istoriją. Tai padėtų vaikams tapti platesnės visuomenės dalimi.

Tad 2011 metais federalinė Vokietijos valdžia skyrė finansavimą, penkeriems metams, penkiems žinomiems universitetams, kad šie atidarytų islamo teologijos ir studijų centrus tiems, kurie vėliau galėtų tapti islamiško ugdymo mokytojais, socialiniais darbuotojais, musulmonų bendruomenių aktyvistais. Tokias programas sukūrė ir pasiūlė Miunsterio, Osnabriuko, Frankfurto, Tiubingeno ir Niurnmbergo universitetai. Šiandien šiose programose mokosi apie 1800 studentų; daugiausia Miunsteryje  – apie 700. Neseniai buvo atliktas šių studijų įvertinimas ir jiems iš naujo buvo skirtas finansavimas ateinantiems penkiems metams, apie 20 milijonų eurų.

Tačiau religinio ugdymo problemos savaime neišsisprendė. Jis susiduria bent su dviem sunkumais. Visų pirma, daugumai musulmonų studentų sunku tyrinėti islamą ar Mahometo gyvenimą naudojant istorinį – kritinį metodą, išvystytą Vokietijos akademinėje aplinkoje ir naudojamą biblinėse ar krikščionybės studijose. Šis metodas turi savo ribas, bet taip pat leidžia atpažinti ir nesureikšminti religinės doktrinos ar jos atsiradimo kultūrinių aplinkybių, kurios šiandien skirtingos. Tačiau salafitų ar vahabitų minties, kuri pirmenybę teikia pažodiniam supratimui, įtakoje esantiems žmonėms toks požiūris jau savaime yra skandalingas, žeminantis tikėjimą, o islamo radikalai, kurių Vokietijoje taip pat yra, yra grasinę ir jėga susidoroti su jo šalininkais ar skleidėjais.

Tai atkreipia dėmesį į antrąją problemą – ar musulmonų bendruomenės, net ir nuosaikios, sutiks priimti į savo tarpą viename iš minėtų universitetų išsilavinimą gavusį mokytoją, pripažins jo kompetenciją mokyti jų vaikus islamiškos tradicijos? Patirtis rodo, kad tai tikrai nebus automatiška, tačiau tikimasi, kad Vokietijos eksperimentas, dar tik įsibėgėjantis, duos vaisių, kurie bus naudingi visiems, siekiantiems pagarbaus ir harmoningo sugyvenimo. (Vatikano radijas)