Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Dokumentai ir potvarkiai

Nauji šventieji: pedagogas ir kankinys

Pal. Lodovico Pavoni - RV

2016/05/10 14:41

Gegužės 9-ąją popiežius Pranciškus, susitikime su Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektu kardinolu Angelo Amato, leido pasirašyti dekretus trejose kanonizacijos ir beatifikacijos bylose, kuriose bus galima pradėti naują etapą.

Dviem dekretais yra pripažįstami stebuklai dviejų palaimintųjų bylose, tokiu būdu atveriant galimybę jų kanonizavimui. Vienas iš jų yra Lodovico Pavoni (1784-1849), kunigas iš šiaurės Italijos, Nekaltai Pradėtos Marijos sūnų kongregacijos steigėjas. Jis buvo pripažintas palaimintuoju 2002 metais, popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metu.

Jo biografija atskleidžia, kad tai buvo daugeliu požiūriu talentingas ir kūrybingas žmogus, savo talentus panaudojęs Dievo Karalystės plėtrai. Bažnytinėje tarnystėje jam buvo skiriamos vis labiau matomos pareigos, tačiau jo paties dėmesys teko ne titulams, o tiems, kurie liko visuomenės pakraščiuose – ypač betėviams, dėl ligų ar nelaimių gimdytojų netekusiems vaikams, taip pat kurčnebyliams.

Siekdamas atverti jiems ateities perspektyvą, kun. Pavoni įkūrė tai, ką šiandien galėtume pavadinti „profesine mokykla“, per daug metų išvystydamas originalų ugdymo ir profesinės formacijos metodą. 1831 metais jo „profesinė mokykla“, o tiksliau šv. Barnabo institutas, turėjo aštuonias „laboratorijas“: spaustuvės, knygrišystės, atvirukų, sidabrakalystės, kalvystės, dailidės, mechaninių staklių ir siuvimo. Kun. Pavoni buvo tikras socialinis novatorius – savo institute jis sukūrė normas, kurios tuo metu buvo didžiulė naujovė: pavyzdžiui, socialinę apsaugą ligos atveju. Krikščioniškas ugdymas, profesinis išsilavinimas ir socialinė apsauga, susieti vienoje sistemoje – toks buvo Lodovico Pavoni sumanymas.

Nors jo charizma ir sumanymai nusipelnė daug simpatijų ir patraukė daug sekėjų, tačiau jo metodo neįprastumas ilgą laiką vertė tiek valstybės, tiek Bažnyčios vadovybę būti atsargiais. Ir tik keletą metų iki jo mirties pagaliau buvo pripažinta jo įkurta kongregacija, Nekaltai Pradėtos Marijos sūnūs ar tiesiog „pavoniečiai“, kurie ir šiandien rūpinasi ugdymu, švietimu, profesine formacija bei knygų leidyba.

Taip pat pripažintas prancūzų palaimintojo Salomono Leclerqo (1745-1792) užtarimu įvykęs stebuklas. Ir šis palaimintasis darbavosi švietimo ir ugdymo srityje, priklausydamas „Krikščioniškų mokyklų brolių“ kongregacijai, kurią įsteigė šv. Jonas Salietis, sumanus pedagogas.

Jis tapo vienu iš daugeliu katalikų kankinių, kritusių nuo prancūzų revoliucionierių rankos. Pradėjus atvirą ir masinį tų dvasininkų, vienuolių, iškilių pasauliečių persekiojimą, kurie nesutiko prancūzų revoliucionierių režimui pažadėti didesnę ištikimybę, nei Bažnyčiai, br. Salomonas Leclerq slapstėsi Paryžiuje, tačiau 1792 rugpjūčio 15 dieną buvo sučiuptas ir uždarytas, su kitais, į karmelitų vienuolyną, tapusi kalėjimu. Tą dieną jis dar spėjo išsiųsti paskutinį laišką savo šeimai. Rugsėjo 2 keliose Paryžiaus vietose kalinti, dėl jų tikėjimo, žmonės buvo išžudyti kardais, iš viso 191 žmogus. Taip pat ir karmelitų vienuolyno kaliniai, 75 žmonės, buvo išvesti į vienuolyno sodą ir čia nužudyti. 1926 metais visos tos dienos skerdynių aukos ir tikėjimo kankiniai buvo paskelbti palaimintaisiais.

Trečiuoju dekretu buvo pripažintos Dievo tarno, kunigo, Raffaele Emanuele Almansa Riaño (1840-1927), pradėjusio formacijos metus Mažųjų brolių ordine, herojiškos dorybės. (Vatikano radijas)

2016/05/10 14:41