Popiežius: Kai krikščionys nevieningi – pasaulis netiki

Jėzus meldžia Tėvą, kad jo mokiniai būtų vieningi, tačiau ir Bažnyčioje, Kristaus mokinių bendruomenėje, netrūksta vienybės drumstėjų, tų, kurie sėja rauges, kurie ardo vienybę maldami liežuviu, apkalbomis. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo ketvirtadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje. Šios dienos Evangelijoje girdėjome šv. Jono užrašytos Jėzaus – Aukščiausiojo kunigo maldos ištrauką. Prieš pat kančią Jėzus meldžia Tėvą: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.

„Krikščionių bendruomenės, krikščioniškų šeimų vienybė yra liudijimas. Jos savo vienybe liudija, kad Jėzų yra atsiuntęs Tėvas,- sakė Pranciškus. Vienybė krikščionių bendruomenėje, parapijoje, vyskupijoje, krikščioniškoje institucijoje, krikščioniškoje šeimoje – tai ko gero vienas sunkiausiai pasiekiamų dalykų. Dažnai turime rausti iš gėdos žiūrėdami į savo istoriją, į Bažnyčios istoriją: kariavome su savo broliais krikščionimis. Vienas tokių karų buvo Trisdešimties metų karas“.

„Turime prašyti Viešpatį atleidimo už šią istoriją! Mūsų istorijoje tiek daug susiskaldymų ir ne tik praeityje... Taip pat ir šiandien! Ir šiandien! Pasaulis mato mūsų nevienybę ir sako: „Tegul jie pirmiausiai tarpusavy susitaria ir po to pažiūrėsime... Jei Jėzus prisikėlė ir yra gyvas, tai ar gali jo mokiniai būti nevieningi? Vienas krikščionis katalikas sako kitam krikščioniui – Rytų apeigų katalikui: mano Kristus rytoj prisikels iš numirusių; o kada kelsis tavasis? Netgi Velykų nesugebame švęsti vienybėje! Tokį liudijimą mes duodame pasauliui ir pasaulis netiki!“

Velnio pavydas atnešė nuodėmę į pasaulį, taip pat ir į krikščionių bendruomenes. Esame apsipratę su egoizmu, pavydu, nesantaika, apkalbomis. Sėjame nesantaikos rauges. Malimas liežuviu, apkalbos ardo mūsų vienybę. Popiežius papasakojo vieną atvejį iš šv. Pilypo Neri gyvenimo. Sakoma, kad vienai paskalas skleidusiai moteriai kaip atgailą jis liepęs praadyti pagalvę, išbarstyti pūkus ir paskui juos visus surinkti. „Bet tai juk neįmanoma“, atsakiusi moteris. „Žinok, kad taip yra su apkalbomis“, pasakęs jai šventasis.

„Taip yra su apkalbomis – jos teršia. Kas apkalba, tas juodina kita žmogų. Suteršia jo gerą vardą, sugriauna gyvenimą. Kiek kartų taip būna, melagingai, be jokio pagrindo. Jėzus meldėsi už mus, už mus, čia susirinkusius, - kalbėjo popiežius, - už mūsų bendruomenes, už mūsų parapijas, už mūsų vyskupijas: „kad būtų viena“. Prašykime Viešpatį, kad mums suteiktų savo malonę. Velnias visada su didele jėga mus stumia į nevienybės nuodėmę. Viešpats tesuteikia mums vienybės dovaną. O kas gi yra vienybės dovana? Šventoji Dvasia! Viešpats tesuteikia mums vienybę, teatsiunčia mūsų bendruomenėms savąją Vienybės Dvasią. Prašykime vienybės malonės visiems krikščionims; didžiosios visų vienybės malonės ir mažų kasdieninių malonių mūsų bendruomenėms, šeimoms; taip pat malonės prikąsti liežuvį.“ (Vatikano radijas)