Bendroji audiencija. „Kas nemato vargšo – niekina Dievą“

Tęsdamas Gailestingumo metų katechezę, trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus priminė Kristaus palyginimą apie turtuolį ir elgetą Lozorių.

Šių dviejų žmonių gyvenimai teka lygiagrečiomis, nesusisiekiančiomis vagomis; jų gyvenimo sąlygos visiškai skirtingos. Turtuolio durys vargšui visada uždarytos. Vargšas guli lauke, tikisi gauti bent trupinių nuo turtuolio stalo. Turtuolis vilki prašmatniais rūbais ir ištaigingai puotauja. Lozorius miršta iš bado ir šunys laižo jo votis. Pasak popiežiaus, ši scena mums primena Žmogaus sūnaus priekaištą, kuris nuskambės paskutiniojo teismo dieną: „Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte... nuogas – neaprengėte“ (Mt 25,42-43).

Toliau Jėzaus palyginime sakoma, kad Lozorius mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis. „Turtuoliai miršta, - pridūrė popiežius. Visų laukia toks pat likimas“. Miręs, atsidūręs pragare, turtuolis šaukiasi Abraomo pagalbos. Jis atsiminė, jog priklauso Dievo tautai, nors gyvenime Dievui visiškai neskyrė dėmesio. „Atstumti vargšą – tai niekinti Dievą. Gerai įsidėmėkime, - sakė Pranciškus, - nekreipti dėmesio į vargšą – tai niekinti Dievą“. Popiežius paminėjo svarbią šio palyginimo detalę: turtuolis neturi vardo, jis paprasčiausiai vadinamas „turtuoliu“; kai tuo tarpu vargšo vardas „Lozorius“ reiškia „Dievas padeda“. Prie durų gulintis elgeta Lozorius kasdien turtuoliui primena apie Dievo buvimą, tačiau turtuolis nekreipia į tai dėmesio. Jis bus pasmerktas ne dėl to, kad yra turtingas, bet dėl to, kad neparodė Lozoriui gailestingumo.

Antroje palyginimo dalyje kalbama apie turtuolio ir Lozoriaus likimą po mirties. Čia jie tarsi susikeitę vietomis. Dabar turtuolis atpažįsta  Lozorių, nors gyvenime apsimesdavo jo nematąs. Kol Lozorius gulėjo prie turtuolio durų, turtuolis galėjo atsiversti. Tačiau dabar jau per vėlu. Dievo gailestingumas mums susijęs su mūsų gailestingumu artimui. Jei mes nesame gailestingi artimui, jei mūsų širdis uždara, tuomet ir Dievo gailestingumas negali į ją patekti. „Jei aš neatidarau savo širdies durų vargšui, - sakė Pranciškus, - tuomet mano širdies durys yra uždaros ir Dievui. Ir tai yra baisu“.

Turtuolis atsimena savo brolius, kuriems irgi gresia panašus likimas ir prašo Abraomą, kad pasiųstų Lozorių juos įspėti. Tačiau Abraomas atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso“. „Žmogaus atsivertimui nereikia stebuklingų ženklų, bet reikia širdies atviros Dievo Žodžiui, kuris mus ragina mylėti artimą. Joks pasiuntinys ir jokia žinia negali pakeisti vargšų, kuriuos sutinkame savo kelyje, nes juose sutinkame patį Jėzų“, sakė popiežius Pranciškus, primindamas paskutiniojo teismo dieną skambėsiančius Jėzaus žodžius: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40).

„Brangieji broliai ir seserys, klausydamiesi šios Evangelijos, mes visi, drauge su viso pasaulio vargšais, galime kartu su Marija giedoti: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“, - sakė popiežius baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.

Po katechezės atskirai kreipdamasis į įvairias audiencijoje dalyvavusias maldininkų grupes, ypatingą sveikinimą popiežius skyrė vaikams iš Ukrainos – našlaičiams ir pabėgėliams, šalies rytuose tebevykstančio karinio konflikto aukoms. „Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, meldžiu, kad būtų pasiekta tvari taika, kad baigtųsi žmonių kančios ir būsimos kartos turėtų taikią ateitį“, - sakė popiežius.

Kalbėdamas maldininkams iš Lenkijos, Šventasis Tėvas priminė kaip tik šią dieną, gegužės 18-ąją, sukakusiais šv. Jono Pauliaus II gimimo 96-ąsias metines. (Vatikano radijas)