2016-05-26 21:00:00

Popiežius: Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo forma


Popiežius Pranciškus ketvirtadienio vakarą Romoje, priešais savo vyskupijos katedrą – Laterano Šv. Jono baziliką, aukojo Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės Mišias. Joms pasibaigus ilga procesija nuo Laterano bazilikos nusidriekė iki už maždaug kilometro esančios Didžiosios Švč. M. Marijos bazilikos, kur popiežius visiems dalyviams suteikė eucharistinį palaiminimą.

Popiežiaus homilija

„Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11,24.25) Apaštalas Paulius, laiške Korinto bendruomenei rašydamas apie Eucharistijos įsteigimą, du kartus paminimi šį Kristaus įsakymą.

„Tai darykite“. Tai yra imkite duoną, dėkokite ir laužkite; imkite taurę, dėkokite, duokite kitiems. Jėzus įsako kartoti veiksmus, kuriais jis įsteigė Velykų atminimą, mums dovanodamas savo Kūną ir Kraują. Šis getas pasiekė ir mus. Eucharistija reiškia „daryti“. Pagrindinis veikėjas yra Jėzus, bet daroma mūsų rankomis, pateptomis Šventąja Dvasia.

„Tai darykite“. Jau anksčiau Jėzus buvo prašęs mokinius „daryti“ tai, ką jis savo sieloje gerai suprato, vykdydamas Tėvo valią. Tai ką tik girdėjome Evangelijoje. Matydamas pavargusią ir išalkusią minią, Jėzus taria mokiniams: „Jūs duokite jiems valgyti“ (Lk 9,13). Iš tiesų tai Jėzus laimina ir laužo duoną, kuria pamaitinami visi tie žmonės, tačiau penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis duoda mokiniai. To Jėzus ir norėjo: kad jie nepaleistų alkanos minios, bet duotų žmonėms tą nedaug ką turi. Seka kitas gestas: duonos kepaliukai, laužomi šventų ir garbingų Viešpaties rankų, perduodami į varganas mokinių rankas, kurie padalija duoną žmonėms. Tai irgi „darymas“, „davimas valgyti“ kartu su Juo. Savaime suprantama, kad šis stebuklas skirtas ne tik tam, kad būtų pasotintas žmonių alkis tą vieną dieną, bet yra ženklas to, ką Kristus nori nuveikti visos žmonijos išganymui, paaukodamas savo kūną ir kraują (plg. Jn 6,48-58). Tačiau visada labai reikalingi tie du maži gestai: paaukoti tuos mūsų turimus kelis duonos kepalėlius ir dvi žuvis; imti iš Viešpaties rankų laužomą duoną ir ją dalyti kitiems.

„Laužti“ – tai kitas žodis, paaiškinantis ką reiškia „tai darykite mano atminimui“. Jėzus „perlaužė“ pats save dėl mūsų. Jis prašo, kad ir mes duotume save kitiems, kad dėl jų „persilaužtume“. Dėl to „duonos laužymas“ tampa ikona, Kristaus ir krikščionių atpažinimo ženklu. Prisiminkime Emausą: mokiniai atpažino Jėzų „kai jis laužė duoną“ (Lk 24,35). Prisiminkime ir pirmąją Jeruzalės bendruomenę: „Jie ištvermingai laikėsi [..] duonos laužymo“ (Apd 2,42). Eucharistija nuo pat pradžių tampa Bažnyčios centru ir jos gyvenimo forma. Pagalvokime apie visus šventuosius ir šventąsias – apie žinomus ir nežinomus – kurie „laužė“ save, savo gyvenimą, kad „duotų valgyti“ broliams. Kiek mamų, kiek tėčių, kartu su ant namų stalo raikoma duona, „laužia“ savo širdis dėl vaikų, kad jie užaugtų gerais žmonėmis. Kiek krikščionių, būdami atsakingi piliečiai, „laužia“ savo gyvenimą gindami visų, ypač vargšų, atstumtųjų ir diskriminuojamųjų orumą. Iš kur jie ima jėgų? Iš Eucharistijos: iš prisikėlusio Viešpaties galios, kuris ir šiandien laužia duoną mums ir kartoja: „Tai darykite mano atminimui“.

Taip pat ir eucharistinė procesija, kurią netrukus pradėsime, tepadeda mums atsiliepti į Viešpaties priesaką. Atminti Viešpatį, maitinti mūsų dienų minias, „laužti“ savo tikėjimą ir savo gyvenimą kaip Kristaus meilės ženklą šiam miestui ir visam pasauliui.

Devintinių istorija siekia tryliktąjį amžių

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventė  ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės sekmadienio pirma kartą buvo švęsta 1246 m. Belgijos Liežo vyskupijoje. Po poros dešimtmečių, popiežius Urbonas IV 1264 m. Devintines paskelbė visoje Bažnyčioje švęsti privaloma iškilme.

Popiežiaus sprendimą paveikė 1263 m. Bolsenoje, vidurio Italijoje, įvykęs eucharistinis stebuklas. Kunigas vardu Petras kaip piligrimas iš Bohemijos keliavo į Romą. Įprastinis piligrimų kelias vedė per nedidelį Bolsenos miestelį. Čia vieną 1263 m. vasaros dieną trumpam poilsiui ir nakvynei sustojo ir kun. Petras. Miestelio bažnyčioje, dedikuotoje pirmųjų amžių kankinei šv. Kristinai, jam aukojant Mišias įvyko stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjo lašėti kraujas.

Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV gyveno ne Romoje, bet su kardinolais ir visu dvaru buvo laikinai įsikūręs netoliese esančiame Orvieto mieste. Bolsenos miestelio gyventojai stebuklo įrodymą – sukruvintą korporalą – atnešė popiežiui. Jau kitais metais, 1264-aisiais, Urbonas IV paskelbė bulę “Transiturus“, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta „Festum Corporis“ (Kūno šventė).

Iš ostijos lašėjusiu Kristaus krauju apšlakstytas korporalas laikomas Orvieto katedroje, kuri buvo specialiai pastatyta kaip didysis relikvijorius jo saugojimui. Bolsenos stebuklo laikais gyvenęs teologas šv. Tomas Akvinietis šia proga sukūrė garsųjį eucharistinį himną „Pange lingua“, kurio paskutiniai du posmai, prasidedantys žodžiais „Tantum ergo Sacramentum“ (“Prieš taip didį Sakramentą“) iki šiandien labai dažnai skamba mūsų bažnyčiose. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.