Dešimtas eilinis sekmadienis

Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia.  Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį. (Lk 7, 11-17)

UŽUOJAUTOS VIEŠPATS

Mons. Adolfas Grušas

Moteris, karstas, laidotuvių procesija… Taip galima būtų nusakyti Najine Jėzaus padaryto stebuklo aplinką. Žvelgiame į tragediją, kuri, iš tiesų, nėra kažkuo išskirtinė, tačiau pasižymi pačiu didžiausiu skausmu pasaulyje. Tamsi nevilties skylė, įtraukianti tėvo ar motinos, netekusių to, kas buvo jiems svarbiausią, gyvenimą. Tai netikėtas ir gąsdinantis šaltis, užgniaužiantis gerklę, kai žinome, jog viskas jau nebebus taip, kaip iki tol.

Evangelijos pasakojime minima moteris buvo našlė ir turėjo tą vienintelį sūnų, kuris jai, be abejo, buvo visas gyvenimas. Iš tiesų tame karste buvo suguldyti dviejų žmonių – sūnaus ir motinos gyvenimai. Daugybę panašių istorijų ir mes visi esame girdėję, o gal ir patys patyrę. Juk mirtis neaplenkia nė vienų namų, bet mums visuomet atrodo, kad jos apsilankymas yra nelauktas, netikėtas ir pernelyg žiaurus. Skundžiamės ir priekaištaujame Dievui, kad mūsų trapius pečius užgriūna tokia sunki našta.

Ko gero, šiandien labai norėtųsi gauti atsakymą į šiuos kankinančius klausimus, tačiau Evangelija mums pasakoja apie Jėzų, kuris gedi drauge su verkiančia motina. Išganytojas ne pamėgina suprasti skausmą, bet pasineria į jį visa savo būtimi. Neseniai Jam buvo užduotas klausimas, kas yra žmogaus artimas. Šiandien Viešpats pats parodo, kad Jis yra artimas kenčiančiai motinai, nes nėra abejingas jos skausmui. Jėzus pasiima tą skausmą ant savo pečių, mėgina paguosti, sustiprinti, jei įmanoma, išgydyti kenčiančią širdį. Drauge kenčianti motina yra artimas Jėzui žmogus, nes suteikia galimybę parodyti tai, kas kilnaus ir gero yra Jo širdyje. Tai pasakojimas ne tik apie mirtį ir gyvenimą, bet apie tai, kad meilė artimui daro stebuklus.

Evangelija sako, kad Jėzui „pagailo moters“. Pirmasis Viešpaties atsakymas buvo – pajusti savo vaiko netekusios motinos skausmą. Išganytojas mato laidotuvių eiseną, girdi verksmą ir susijaudinęs sustoja. Jis neina toliau, kaip paprastai padaro žmonės, tokiu atveju manydami, jog visa tai jų neliečia. Ne, Jis sustoja ir švelniai sako moteriai: „Neverk!“ Tačiau Dievui nepakanka nušluostytų ašarų, Jis visuomet guodžia išlaisvindamas. Jis prisiartina prie žmogaus, kuris savo širdyje piktžodžiauja Dievui, nuolat kartodamas: „Kodėl? Kodėl tai atsitiko kaip tik man? Ką blogo aš padariau?“, ir tada taria savo žodį.

Mes neturime jokio pagrindo manyti, kad ta savo sūnų laidojanti našlė būtų buvusi labai uoli tikinčioji ar būtų pasižymėjusi kokiais nors ypatingai gerais darbais. Evangelija apie tai nė neužsimena. Jėzaus, kuris visa širdimi myli gyvenimą, širdį palenkė jos skausmas. Ta moteris nieko nemaldavo, bet Dievas išklausė jos širdies skausmą. Tai visuotinė ir bežodė malda visų tų, kurie nebemoka melstis ar neturi tikėjimo. Dievas visuomet yra kartu su žmogumi taip, kaip motina būna šalia savo vaiko.

Jėzus priėjo, palietė neštuvus ir prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Kelkis, stokis, pakilk,- visi tie žodžiai mums primena prisikėlimą. Prikeltas jaunuolis atiduodamas motinai, kad jį apkabintų, dar kartą parodytų meilę, išsakytų jam savo jausmus, kad juos vėl jungtų tie ryšiai, kurie sieja žmones gyvenime…

Galbūt ir čia ne vienas pasakytų: „Kodėl tą stebuklą Jėzus padarė tik tai moteriai? Kodėl Jis to nepadaro kitiems, patiriantiems tokį patį skausmą?,- ir, ko gero, suklystų. Ateityje ir prikeltojo jaunuolio, ir jo motinos vis tiek laukė mirtis. Viešpaties padarytas stebuklas tik patvirtino, kad yra dalykų, įveikiančių mirtį.

Tai suprato stebuklo liudininkai, kurie „garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado mūsų tarpe“. Padarytu stebuklu Jėzus papasakojo žmonėms apie užjaučiantį Dievą, kuris keliauja per visus pasaulio miestus ir kaimus, kuris prisiartina prie liūdinčiųjų ir verkia kartu su jais. Jis visuomet verkia su mumis, kuomet skausmas, atrodytų, susprogdins širdį ir ragina daryti „stebuklus“, tiesa, ne prikeliant mirusius, bet būnant drauge su kenčiančiais, priimant, kaip savo, kito  žmogaus raudą ir parodyta užuojauta prisiartinant prie Dievo, kuris kalba apie nesibaigiantį gyvenimą.