Ortodoksų Susirinkimui keliamas klausimas: ar katalikai priklauso Bažnyčiai?

Viena iš šešių didžiųjų Ortodoksų Susirinkimo, turinčio prasidėti jau birželio 19 d., temų yra skirta „ortodoksų Bažnyčios santykiams su likusiuoju krikščionišku pasauliu“.

Jos atraminis dokumentas prasideda žodžiais: „Ortodoksų Bažnyčia, kaip viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, savo gilioje bažnytinėje savimonėje, tvirtai tiki, kad ji užima centrinę vietą vienybės tarp krikščionių šiuolaikiniame pasaulyje skatinimą liečiančiuose dalykuose“. O šiek tiek toliau priduriama – „Ortodoksų Bažnyčia pripažįsta istorinę kitų krikščioniškų Bažnyčių ir konfesijų egzistenciją, nesančių bendrystėje su ja“.

Tačiau pastaruoju metu dokumentui apie ortodoksų ir kitų krikščionių santykius išreikšta nemažai kritikos, kurios esmė yra ta – jei Bažnyčia yra viena ir jei ji „ortodoksų“, tai jai nepriklausantys nėra Bažnyčios nariai. Tarp tų, kurie laikosi tokios nuostatos, daug atspalvių: jei vieni katalikus, anglikonus, protestantus vis tik pripažįsta „krikščionimis“, tai kiti juos laiko tik klystančiais eretikais. Bet čia rasime skirtingų akcentų: jei vieni tvirtina, kad su eretikais reikia elgtis griežtai, tai kiti mano, jog ir eretikams reikia būti švelniems, jų neatstumti.

Ortodoksų ir ne tik pasaulyje yra garsus Atono Kalnas Graikijoje, ortodoksų vienuolystės centras, tyrintis didelę teologinę ir dvasinę įtaką. Birželio 3 dieną visų dvidešimties Atono kalno vienuolynų taryba (Šventasis Kinotas) paskelbė savo pastabas apie Susirinkimą ir jo dokumentus, adresuotas Ekumeniniam Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui. Dalyje, kuri liečia santykius su „likusiuoju krikščionišku pasauliu“, rašoma, jog Susirinkime vengtinas žodžio „Bažnyčia“ naudojimas, kai kalbama apie ne ortodoksus; vietoj to derėtų sakyti „krikščionių doktrinos ir tikėjimai“. Pasak ortodoksų vienuolių ir krikščionių „vienybės atstatymą“ reikėtų suformuluoti aiškiau –  kaip „nuo tiesos (ir ortodoksų Bažnyčios) nutolusių krikščionių sugrįžimą“. Jie taip pat pasiūlė įrašyti draudimą dalyvauti bendrose maldose ir kituose liturginiuose veiksmuose, kurie drumsčia ortodoksų savimonę apie savosios Bažnyčios pilnatvę. Nesunku suprasti, kad galvoje turimi paties Baltramiejaus ir popiežių Benedikto XVI ir, vėliau, Pranciškaus susitikimai, malda kartu ir taikos apsikabinimas.

Atono Kalno bendruomenės nuostatos nėra keistenybė ar išimtis ortodoksų tarpe. Tiesioginės Susirinkimo dalyvės, Graikijos ortodoksų Bažnyčios hierarchų susirinkime, gegužės 24-25 dienomis, taip pat pasiūlyta kalbėti apie „bendruomenes“ ar „konfesijas“, o ne „Bažnyčią“, kai galvoje turimi ne ortodoksai. Kipro ortodoksų Bažnyčia pasiūlė vietoj „kitų“ Bažnyčių ir konfesijų rašyti „heterodoksų“ Bažnyčios. O šis žodis taip pat gali turėti įvairias reikšmes – nuo neutralios, reiškiančios tiesiog „neortodoksą“, iki klaidingumo įvardijimo.

Gegužės 25 dienos Gruzijos ortodoksų patriarchato susitikime nuspręsta, kad dokumente apie „ortodoksų Bažnyčios santykius su likusiu krikščionių pasauliu“ yra „bažnytinių ir terminologinių klaidų, jis turi būti rimtai peržiūrėtas“. Mėnesiu anksčiau, balandžio 21 dieną Bulgarijos ortodoksų Bažnyčios vyskupų sinodas pasiūlė tokį patikslinimą: be šventosios ortodoksų Bažnyčios nėra jokių kitų „Bažnyčių“, tik erezijos ir atskalos, kurias vadinti „Bažnyčiomis“ dogmatiškai ir kanoniškai visiškai klaidinga. Suklydusiems būtina sugrįžti prie ortodoksų tikėjimo, parodyti klusnumą, atgailauti ir tada jie galės būti priimti į ortodoksų Bažnyčią.

Jei tokios pozicijos nėra pavienės, nėra retenybės, tai graikų metropolitas Chrysostomos Savatos tvirtina, kad nėra daugumos ortodoksų. „Katalikų Bažnyčia visada buvo suvokiama kaip Bažnyčia“, o graikų ortodoksų Sinodo pasiūlymus jis priskyrė „kai kuriems konservatoriams, kurie nenori Bažnyčių suvokti tame pat lygyje“. Jo nuomone, šie pasiūlymai nebus priimti, nes daug kitų su tuo nesutinka. Konstantinopolio patriarchato oficialiame Ortodoksų Susirinkimo portale yra paskelbtas šio patriarchato arkivyskupo Jobo pranešimas, skaitytas gegužės 30-ąją, kuriame išvardinta daug argumentų prieš „fundamentalistinę ir anti-ekumeninę tendenciją“ ortodoksų Bažnyčioje, stebintis kaip „kai kurie išdrįsta, net per lokalinio sinodo balsą, nepripažinti Romos Bažnyčios „Bažnyčia“ ar manyti, kad jos nariai yra schizmatikai, ar net eretikai?“ (Vatikano radijas)