Ortodoksų Susirinkimas: Maskvos patriarchato atsisakymas dalyvauti ir kitos žinios

Likus vos kelioms dienoms iki ortodoksų Susirinkimo, kuris turi oficialiai prasidėti birželio 19-ąją, birželio 13 dieną Maskvos ir visos Rusijos patriarchato vyskupų sinodas nusprendė ir deklaravo, kad jame nedalyvaus. Tai, ko gero, svarbiausia pastarųjų dienų žinia Susirinkimo kontekste. Buvo paskelbtas ilgas paaiškinimas, kurio vienas iš pagrindinių akcentų yra „vienbalsiškumo“ ir „sutarimo“ reikalavimas: tiek rengiant Susirinkimo dokumentus, tiek dalyvaujant ir balsuojant Susirinkime. Kadangi dėl įvairių priežasčių Susirinkime dalyvauti atsisakė Antiochijos, Bulgarijos, Gruzijos Bažnyčios, didelių abejonių išsakė Serbijos ortodoksų Bažnyčia, Susirinkimas praranda savo prasmę. Maskvos patriarchato akimis visų keturiolikos Bažnyčių dalyvavimas yra „būtina sąlyga“, kad šis ortodoksų ganytojų suvažiavimas būtų kvalifikuojamas tikru „Susirinkimu“. Tad jis pritaria, kad Susirinkimas būtų atidėtas ir surengtas tada, kai nebeliks ginčų tarp Bažnyčių bei nesutarimų dėl dokumentų ir procedūrų. Maskvos patriarchatas leidžia suprasti, kad likusių ortodoksų Bažnyčių susitikimo nelaikys tikru „Susirinkimu“, kuris gali paskelbti saistančius nutarimus.

Maskvos patriarchato sprendimas yra dar vienas smūgis tam, kas 2016 metų sausio pradžioje, visų keturiolikos ortodoksų Bažnyčių patriarchų ir aukščiausių ganytojų, buvo sutartinai pavadinta „šventuoju ir didžiuoju visų ortodoksų Susirinkimu“. Tuo metu sprendimas, vadovaujant Konstantinopolio patriarchatui, sušaukti Susirinkimą ir patvirtinti parengiamuosius dokumentus, buvo vienbalsis, išskyrus dokumentą apie santuoką, kurio nepasirašė Antiochijos Bažnyčia.

Kodėl šis sutarimas, praėjus vos keliems mėnesiams, taip smarkiai sumažėjo? Maskvos patriarchato sprendimas yra iš tiesų reikšmingas: jei ši Bažnyčia neturi tokios gilios tradicijos, tad ir pagarbos, kaip kelios kitos Bažnyčios, tai ji yra pati didžiausia ir turtingiausia. Peržvelgus ortodoksų portalus ir komentarus, prieš akis atsiveria sudėtinga argumentų „už“ ir „prieš“ mozaika.

Antiochijos patriarchatas susipyko su Jeruzalės patriarchatu, dėl to, kad šis paskyrė vyskupą Katarui, kuris antiochiečiams yra jų kanoninė teritorija, nors ortodoksų ten beveik nėra. Dėl to net nutraukė bažnytinę bendrystę. Būtent tai ir buvo jų pagrindinis argumentas nedalyvauti: kol nėra atstatyta bendrystė su Jeruzale, tol pačiam Susirinkimui trūks „bažnytiškumo“. Panaši įtampa lydi serbų ir rumunų ortodoksų Bažnyčias. Rumunai laikosi nuostatos, kad jų jurisdikcija liečia ne tiek geografinę teritoriją, kiek žmones. Todėl siunčia dvasininkus Serbijos teritorijoje esančiai rumunų ortodoksų mažumai. Tačiau Serbija mano kitaip ir taip pat pagrasino bendrystės nutraukimu. Nors dokumente apie santuoką įrašyta, kad tai vyro ir moters sąjunga, Gruzijos ortodoksai mano, kad reikėtų tai pabrėžti dar labiau, o kol tai nepadaryta, tol ji nežada dalyvauti Susirinkime. Bulgarai vienu iš pagrindinių motyvų nedalyvauti Susirinkime įvardijo dokumento apie santykius su kitais krikščionimis formules, kurios mini ne ortodoksų“ Bažnyčias“, kai šios, bulgarų vyskupų ortodoksų akimis, yra tik erezijos ir atskalos. Po ilgų tarpusavio ginčų tokią poziciją užėmė ir graikų ortodoksų vyskupų sinodas, suabejojęs ar katalikus dera laikyti „Bažnyčios“ nariais. Tokių balsų taip pat pasigirdo tarp Kipro ir rusų ortodoksų. Kai kurie komentatoriai kategorišką bulgarų ortodoksų atsisakymą vykti į Graikiją aiškina ir tuo, kad bulgarai jaučia seną ir didelę nuoskaudą dėl XI amžiuje mirusio karaliaus Samuelio palaikų. Bulgarams jis vienas iš jų valstybės tėvų, o graikai, aptikę jo kapą 1960 metais, palaikus perkėlė į Salonikus ir nežada atiduoti. Pasak vieno bulgarų metropolito, Susirinkimo dokumentų ir procedūrų rengėjai, tarp kurių išskirtinė vieta tenka Konstantinopolio patriarchatui, Susirinkimo dalyviams numatė tik statistų vaidmenį pasirašant juos, o ne realiai apsprendžiant jų turinį. Tačiau Konstantinopolio atstovas aiškina, kad dokumentai daug metų ir nuolatos keliavo iš Susirinkimo sekretoriato į ortodoksų Bažnyčias pirmyn ir atgal, įtraukiant ir apibendrinant daugybę pastabų. Jis atmeta teiginį, kad šie dokumentai yra kaip nors „primesti“ kuriai nors Bažnyčiai, esą nežinojusiai ir anksčiau negalėjusiai pasisakyti dėl jų turinio. Ne viename komentare įžvelgiama konkurencija tarp Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų, pastarajam norit paveržti pirmojo viršumą ortodoksų pasaulyje. Galima atsiminti didelį Maskvos nepasitenkinimą, kai Konstantinopolio delegatai lankė ukrainiečių ortodoksus, atmetančius Maskvos patriarchato jurisdikciją. Tad dabartinis sprendimas nedalyvauti mažina Konstantinopolio lyderystę ir išryškina Maskvos svorį. Čia verta prisiminti, kad Konstantinopolio patriarchato ekspertai yra pasakę jau anksčiau, kad jie „vienbalsiškumo“ ar „sutarimo“ principą vertina kitaip: jis išlieka galiojantis, jei kurios Bažnyčios delegacija neatvyksta ar nebalsuoja Susirinkime.

Susirinkimo „atidėjimas ar sabotavimas paskutinę minutę po dešimtmečių ruošimo sukompromituotų mūsų ortodoksų Bažnyčią tarp-bažnytiniame ir tarptautiniame lygmenyje, neišvengiamai pakenkiant jos autoritetui“, byloja birželio 9-ąją Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus perspėjimas. Prieš pora dienų paskelbtas per tūkstančio ortodoksų pasauliečių iš mokslo ir kultūros pasaulio prašymas Susirinkimo neatidėti. Tačiau taip pat yra sakančių, jog Susirinkimo galima palaukti dar šimto metų. (Vatikano radijas)