2016-06-15 00:00:00

Indijos kardinolas: turime labiau stengtis dėl buvusių „neliečiamųjų“


Gegužės pabaigoje kardinolas Baselios Cleemis, Indijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas, įteikė premijas ir pripažinimo raštus už įvairius nuopelnus 72 krikščionims dalitams, anksčiau vadintais „neliečiamaisiais“. Tuo pat metu jis pripažino, kad Bažnyčia nepakankamai padarė dėl dalitų ekonominėje, socialinėje ir religinėje sferose. Tai sakydamas, kardinolas galvoje turėjo didžiulę dalitų diskriminaciją Indijoje, kylančią iš giliai įsišaknijusio kąstų mentaliteto.

Ir europiečiai žino, kad jų istorijoje taip pat buvo – ir kai kur tebėra – žmonių pasiskirstymas į kilminguosius ir ne, o sociologai nagrinėja šiuolaikinių žmonių „socialinį statusą“. Tačiau Indijos kastų sistema daug radikalesnė, ji sakralizuota ir priklausymas vienai ar kitai kąstai dažnai turi atitinkamas lemiamas pasekmes visam gyvenimui. Dalitų gyvenime šios pasekmės liūdnokos.

Kastų yra šimtai, tačiau tūkstantmetėje induizmo tradicijoje pagrindinės klasės yra keturios: iš aukščiausios būtybės burnos gimę brahmanai, elitinė kunigų klasė, iš rankų gimę kšatrijai, karių ir valdovų klasė, iš šlaunų gimę vaišijai, pirkliai ir žemdirbiai, šutros – iš kojų gimę tarnai. O dalitai arba buvę „neliečiamieji“ – į šį suskirstymą nepakanka. Ir tikrovėje tai reiškė ir dažnai reiškia visišką beteisiškumą ar diskriminaciją.

1947 metų Indijos konstitucijoje uždraustos bet kokios „neliečiamumo“ formos, tačiau iki buvusių „neliečiamųjų“ tapimo pilnateisiais piliečiais dar ilgas kelias, nors jų dabartinėje Indijoje yra apie 300 milijonų. Daug kam kontaktas su jais vis dar reiškia bjaurų susitepimą. Pagal vieną 2015 metų tyrimą, iš 42 000 apklaustų šeimų daugiau nei ketvirtadalis pasakė, kad neleistų dalitui įžengti į jų virtuvę ir liesti jų indus.

Tarp kardinolo Cleemis premijuotų dalitų buvo ir trisdešimties metų amžiaus Juliyes iš Tamil Nadu valstijos, kuri sugebėjo įsteigti centrą dalitų vaikams, kuriame juos moko anglų kalbos, matematikos ir kelių kitų pamatinių disciplinų. Pati ji, pasakojo moteris, priklausė dalitų skalbėjų kastai. Mokykloje buvo sodinama atskirai nuo aukštesnių kastų vaikų, o vakare privalėjo eiti į jų namus, surinkti nešvarius rūbus ir skalbti. Tačiau tai ne išskirtinis faktas. Dar ne taip seniai į moters dalitės išprievartavimą ar dalito nužudymą dažnai buvo žiūrima pro pirštus, ypač jei agresorius priklausė aukštesnei kastai. Dažnai policija paprasčiausiai atsisakydavo užregistruoti nusikaltimą.

Tiek Indijos valstybė, tiek katalikų Bažnyčia ėmėsi kai kurių „teigiamos diskriminacijos“ priemonių: skiriant kvotas dalitams mokyklose, universitetuose, valstybės administracijoje. Galima būtų išvardinti daug dalitų, kurie šiandien padarė politinę karjerą arba tapo turtingais verslininkais, susituokė su kitos kastos atstovu, tačiau lyginant su visuma, jų skaičius mažas. Tai savotiškai iliustruoja ir pati Indijos vyskupų konferencijos sudėtis: iš 171 vyskupo tik 10 yra dalitai, nors gerokai daugiau nei pusė visų krikščionių yra kilę iš dalitų bendruomenių. Dalitų vyskupų bendravimas su kitais vyskupais ne visada sklandus: viena vertus, yra vyskupų, kuriems patiems sunku įveikti kastų mentalitetą, antra vertus, jei jo ir nepaiso, žinia, kad jie bendravo su dalitais gali užblokuoti jų priėmimą kitose grupėse ar bendruomenėse. Beje, žodis „dalitai“ buvo priimtas jų pačių, atmetant kitų jiems suteiktus vardus: sanskrito kalba jis siejasi su priespauda ar sulaužymu. Jų padėtis gerėja, tačiau lėtai. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.