Tryliktasis eilinis sekmadienis

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.  (Lk 9, 51–62)

TADA, KAI REIKIA RYŽTO. Mons. Adolfas Grušas

Evangelistas Lukas rašo, kad „Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“. Artėjo Jo kančios metas… Viešpats sąmoningai ėjo į atperkančią kančią, kad save paaukotų už visą žmoniją.

Tokiame kontekste samariečių atsisakymas savo kaime suteikti nakvynę Jėzui ir Jo mokiniams, nors, atsižvelgiant į tuometinę žydų ir samariečių nesantaiką, buvo suprantamas, vis dėlto dvelkė paprasčiausiu nemandagumu ir priešiškumu. Apaštalai Jokūbas ir Jonas, pasiduodami amžinai mokinių pagundai skelbiamą tiesą primesti jėga, pasiūlė: „Jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“

Tačiau Jėzus, sudraudęs juos, pasuko į kitą kaimą. Viskas praėjo labai ramiai, neliko nuskriaustų, nebuvo jokios prievartos. Keliais žodžiais Jėzus parodė savo vidinę jėgą, leisdamas mokiniams suprasti, kad nesiduoda sugniuždomas tariamo pralaimėjimo, kad atsisako prievartos, kad gerbia kiekvieno žmogaus laisvę. Galiausiai Jo sprendimas eiti į kitą kaimą liudija nepalaužiamą viltį: visuomet bus kitas kaimas, visuomet bus namų, į kuriuos galima pasibelsti, bus keliai, kuriais galima eiti, visuomet pakaks širdžių, kurioms galima skelbti Gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę. Sykį pridėjus ranką prie arklo nebereikia žvilgčioti atgal, vis iš naujo kankinantis dėl patirtų pralaimėjimų. Dievui rūpi ta sėkla, kuri dar bus pasėta širdyse, tie gyvenimai, į kuriuos dar įžengs išganingoji Dievo malonė.

Jėzaus ryžtingai kelionei kančios linkui evangelistas priešpastato tris žmones, kurie sakosi norį eiti kartu su Viešpačiu. Pirmasis prabyla kilniais, kupinais ryžto žodžiais: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Deja, Jėzus, vietoje to, kad palaikytų jo ryžtą, tikrai vertą pagarbos, iškelia kelionės sunkumus, nes sekimas Jėzumi nėra savęs ieškojimas: „Lapės turi urvus,… o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Viešpats kalba apie kelionę, kurioje neleidžiama sustoti, ir kuri niekuomet nesibaigs, save pavaizduodamas, kaip piligrimą, keliaujantį nuo žmogaus pas žmogų, iš širdies į širdį.

Kitas žmogus pats išgirdęs Jėzaus kvietimą, atrodytų, ištaria „taip“,  deja, tą ryžtą tuojau palydi sąlyga: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Iš tiesų tai visiškai teisėtas ir garbingas prašymas ir vis dėlto jis žmogaus ryžtą paverčia abejone: „taip, tačiau…“ Jo asmenyje mes nesunkiai galime atrasti save, mūsų gausius „tačiau“, kuriais, to net nesuvokdami, pasipriešiname Viešpačiui. Tai gali būti mūsų rūpesčiai, mūsų ilgesys, daugybė priežasčių, kurias patys išrandame, kad tik nereiktų atsakyti į esminius klausimus: „Jei ne dabar, tai kada? Jei ne tu, tai kas kitas?“ Šie klausimai gelia širdį, todėl kartais taip norisi stabtelėti ir pasirūpinti kitais dalykais, - kad tik tų klausimų negirdėtume.

Galiausiai girdime trečią dialogą: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Dar sykį ištartas: „bet“… Viskas suprantama ir  natūralu: juk sunku keliauti, nejaučiant artimųjų pritarimo, nelydimam draugiškų jausmų, bet Jėzus ir čia laikosi savo nuomonės: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.

Nejaugi tikrai yra tokių žmonių, kurie niekuomet nesižvalgė atgal? Kas tada apskritai būtų tinkamas Dievo Karalystei? Tačiau, prisiminus Petrą, kuris tris kartus, atsižadėdamas Jėzaus buvo nusigręžęs atgal ir kuriam tris kartus pats Išganytojas liepė ganyti Jo avinėlius bei atidavė dangaus karalystės raktus, tenka patikėti Viešpaties gailestingumu, drauge susimąstant: „Ar aš esu tinkamas Dievo karalystei?“…

Tiesą sakant, idealą atitikti būtų sunku, bet jei prisimename, kad pats Jėzus vadinamas „atmestu akmeniu ir papiktinimo uola“, tampa aišku, kad Dievo rankose Jo karalystės statybai labiausiai tinka tokie „atmesti akmenys“… (Vatikano radijas)