Šv. Marijos Magdalietės - Viešpaties mokinės liturginė šventė

Penktadienį, liepos 22 dieną, Bažnyčios liturgija mini šv. Mariją Magdalietę, Viešpaties mokinę. Popiežiaus Pranciškaus potvarkiu, šv. Marijos Magdalietės liturgijai suteiktas šventės statusas, aukštesnis už buvusį liturginio minėjimo, ir jau šį penktadienį bus galima pirmą kartą liturgiją švęsti iškilmingiau, skaitant ar giedant Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dekrete paskelbtą Dėkojimo giesmę.

Magdalietei suteiktas toks statusas, kokiu minimi dvylika apaštalų, o Popiežiaus dekrete Marija Magdalietė vadinama Apaštalų apaštale.

Pasak arkivyskupo Arthuro Roche, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos sekretoriaus, sprendimu suteikti šventės rangą popiežius Pranciškaus atsiliepia į poreikį labiau pasigilinti į moters orumą, naujojo evangelizavimo būtinumą ir Dievo gailestingumo slėpinio didybę.

Marijos Magdalietės išskirtinumą Viešpaties mokinių tarpe kaip pirmosios, mačiusios prisikėlusį Kristų ir pranešusios apaštalams apie jo prisikėlimą apybraižoje apžvelgia evangelikų teologas, ilgametis Elimo diakonijos pirmininkas Vokietijoje, pastorius Ulrich Betz („Apaštalų apaštalė – Marija iš Magdalos“, vertė Aldona Naktinienė).

Apaštalų apaštalė – Marija iš Magdalos

Iš tikrųjų galima susimąstyti: Marija Magdalena Naujajame Testamente yra dažniausiai minima moteris. Lygiai keturiolika kartų ji pavadinta vardu, visose evangelijose, taigi dažniau negu Marija, Viešpaties motina, arba Marija, Lozoriaus ir Mortos iš Betanijos sesuo, arba „kita“ Marija – Kleopo žmona (Jn 19,25). Bet ne tik jos vardo dažnas minėjimas Mariją Magdaleną daro centrine ankstyvojo krikščioniškojo palikimo moters figūra. Taip pat ir tai, kas apie ją pasakojama, rodo jos didelį autoritetą tarp Jėzaus mokinių, o vėliau jos misiją senojoje krikščionių bendruomenėje. Ne be pagrindo Bažnyčios Tėvas Augustinas nurodo ją kaip „apostola apostolorum“, taigi kaip apaštalų apaštalę. Ir graikų ortodoksų Bažnyčios šventųjų kalendoriuje Marija Magdalena – o tai jau ypač pažymėtina – kartu su kankine Tekle, pasak apokrifinių raštų, apaštalų kelionių palydove ir bendradarbe, – pristatoma kaip „lygi su apaštalais“. Net jei į šio palikimo atskiras detales žiūrima su tinkamu atsargumu ir santūrumu: legendos sukuriamos tik apie reikšmingas asmenybes – ir tokia turėjo būti Marija Magdalena.

Todėl klausiame, kas buvo toji moteris, ir dėl to kreipiamės į evangelijas kaip į patikimiausią liudijimą. Pirmą kartą Marija Magdalena paminima Luko pasakojime (Lk 8,1) apie Jėzaus kaip pamokslininko veiklą: „Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių ir ligų; tai Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu“ (plg. taip pat Mk 15,40–41 – ir čia Marija Magdalena pirmoji sąraše, panašiai kaip Petras tarp apaštalų).

Marija Magdalena – tai aišku iš jos antrojo vardo – kilusi iš Magdalos vietovės Galilėjoje. Faktas, kad antrąjį vardą ji gavo pagal tėviškę, rodo, jog buvo neištekėjusi (kitaip Lukas būtų kalbėjęs tokiu pat būdu, kaip ir minėdamas tekste kitas moteris, taigi „Chūzo žmona Joana“). Netekėjusi moteris gavo iš Jėzaus gausių išgydymo ir išganymo malonių. Ji buvo išlaisvinta iš sunkiausių sielos ir kūno ligų, demonų apsėdimo. Ji prisideda prie Jėzaus sekėjų ir netrukus tampa jo artimiausia drauge.

Kadangi iš Marijos Magdalenos buvo išvarytos septynios piktosios dvasios, vėlesniais šimtmečiais ji visiškai neteisingai sulyginta su didele nusidėjėle, patepusia Jėzų (plg. Lk 7,1 ir t.). Lukas taip neužrašė. Jeigu didžioji nusidėjėlė ir Marija Magdalena būtų buvusi vienas asmuo, jis būtų taip ir pasakęs. Gali būti, kad Marijos Magdalenos ir didžiosios nusidėjėlės sutapatinimas – tolesnės senosios krikščionybės nebiblinių komentarų klaidos, kadangi yra pasakojama abi moteris patepus Jėzų (Lk 7,3 ir t., Jn 12,1 ir t.; jau anksčiau paminėta Jn 11,2), tokiu būdu čia du atskiri įvykiai ir du vienodi vardai buvo sujungti didžiosios nusidėjėlės Marijos Magdalenos asmeny. Ištyrus Naujojo Testamento tekstus, visa tai nepasitvirtina.

Kad Marija Magdalena priklausė artimiausiam Jėzaus ratui, sako ir kitos nuorodos. Svarbiausia tarp jų yra staigus Marijos šūksnis Juozapo iš Arimatėjos sode susitikus Prisikėlusįjį (Jn 20,1): „Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: ‘Rabuni!’ (Tai reiškia ‘Mokytojau’)“. Taip skamba vertimas. Bet tiksliau tai reiškia: „Mano Mokytojau! Mano Rabi!“ Tai sako labai daug: Jėzus ją ne tik išgydė ir dovanojo išganymą, ne tik leido dalyvauti savo kelyje ir tarnystėje. Šalia to ji jam dėkinga už garbę būti mokine, už „mokytumą“ Dievo žodžio prasme (visai panašiai kaip Marija iš Betanijos, Lk 10,38). Tačiau ano meto žydijai tai buvo negirdėtas iššūkis. Greičiau Tora turėtų žūti liepsnose negu būti prieinama moterims – toks buvo ano meto sparnuotas posakis. Bet Jėzui, aukštyn kojom apvertusiam įprastus mastelius, atrodė kitaip. O Marijai Magdalenai tai reiškė neapsakomai daug – taip leidžia suprasti jos staigus sušukimas.

Nuoseklu, kad Marija Magdalena kaip viena iš artimiausių Jėzaus mokinių dalyvauja ir Jėzų nukryžiuojant – ir čia vėl (kaip ir pasakojime apie prisikėlimą) paminėta pirmoji. Taip ir Morkaus evangelijoje: „Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalena, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę... Marija Magdalena ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas“ (Mk 15,40–41. 47). Taigi ji taip pat yra ten, kai Juozapas iš Arimatėjos guldo Jėzų į kapą. Jie žino – vieninteliai? – kur Jėzus palaidotas.

Garbingas „apostola apostolorum“ vardas, kurį Marijai Magdalenai skiria Bažnyčios Tėvas Augustinas, atsiranda iš nuostabos ir pripažinimo, kad ta moteris – o ne Petras – buvo taip pagerbta, kad pirmoji susitiko prisikėlusį Jėzų Kristų ir buvo pirmoji prisikėlimo liudytoja, o tai reiškia, dar ir „tapo apaštale“. Čia visos Evangelijos vieningos ir mato joje centrinę žmogišką figūrą naujos, viską pakeičiančios žinios aušroje: Jėzus gyvas (plg. Mk 16,1 ir t.; Mt 28,1 ir t.; Lk 24,1 ir t.; Jn 20,1 ir t.). Tai apibendrindamas Morkus rašo: „Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo“ (Mk 16,9–11).

Rytų Bažnyčia Marijos Magdalenos reikšmės ir garbingumo atminimą išsaugojo ir iškėlė. 1330 metais mirusio Nikeforo Kalistos parašytoje jos gyvenimo istorijoje – o ką dar didesnio galima apie ją pasakyti – teigia: „Krikščionys yra įsitikinę, jog niekas negali ginčyti, kad Kristaus valia Marija iš Magdalos buvo apaštalų mokytoja. Todėl negalima jos atskirti nuo apaštalų, kurių tikėjimą ji išpažįsta; juk mes taip pat tikim Dievo įkvėptu Paulium, kuris rašo korintiečiams: ‘Jei mirusieji neprisikelia, ir Kristus nėra prisikėlęs, taigi bergždžias ir jūsų tikėjimas!’ O ji buvo pirmoji, mačiusi prisikėlusį Kristų ir pranešusi apaštalams apie jo prisikėlimą“ (Graikų patrologija, 147, 541).

Parengta pagal: http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=165&return_action=top_articles