Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'“.

Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11,1-13)

MALDA, KURIOS REIKIA NUOLAT MOKYTIS

„Viešpatie, išmokyk mus melstis“,- prašo Jėzų Jo mokiniai. Jie, tikriausiai turėjo galvoje ne formules, kurias reikia išmokti, ar atliktinas apeigas, bet tai, kaip reikia melstis, ką apskritai reiškia malda. Jie norėjo sužinoti, kokiu būdu galima pasiekti Dievą, stoti Jo akivaizdoje. Vis tiktai, kaip gali atrodyti, Viešpats apsiribojo, išmokydamas juos dar vienos maldos, kurią daugelis tikinčiųjų kalba ir šiais laikais, tiesa, paprastai nesusimąstydami, ką tie žodžiai reiškia.

Gaila, bet žodis „melstis“ mums paprastai reiškia: „įkyriai prašyti“, „įtikinti“, „priversti pakeisti savo nusistatymą“. Toks požiūris nepriimtinas Jėzui ir, mokydamas apaštalus melstis, Jis norėjo paaiškinti jiems, kaip reikia iš naujo atsiverti Dievui, prisiglausti prie Jo, taip, kaip ištroškusio žmogaus burna priglunda prie skaidraus šaltinio.

Malda Jėzaus požiūriu reiškia siekį užmegzti ryšį, kreipiantis į Dievą pačiu prasmingiausiu vardu: „kai melsitės, sakykite: Tėve“. Evangelijoje galima rasti daugiau nei šimtą Jėzaus maldų, ir visuomet jos pradedamos tuo pačiu kreipiniu: „Tėve“. Tai pats tinkamiausias žodis norinčiam stoti Dievo akivaizdon, žodis, kurį gali ištarti kūdikis ir suaugęs žmogus, vardas, kuriame slypi gyvybė.

Tėvas – tai gyvybės, gerumo, grožio versmė, tai Dievas, kuris nieko neliepia, bet nori priglausti: jautrus, artimas, spinduliuojantis meile, kurio su pasitikėjimu galime prašyti pačių svarbiausių savo gyvenimui dalykų.

Visų pirma meldžiame, kad Jo vardas būtų šventas…

Bibline prasme vardas reiškia asmenį. Sakyti: „Teesie šventas Tavo vardas“ tolygu prašyti Dievą, kad Jis mums dovanotų save, nes Dievas negali duoti mažiau, kaip save patį, o atiduodamas save patį, suteikia viską.

„Teateinie Tavo karalystė“… Tai naujo pasaulio, kuris būtų sukurtas pagal Dievo planą, kurio tvarka ir žmonių santykiai būtų persmelkti Evangelijos dvasia, ilgesys.

„Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien“… Mes prašome, kad Dievas duotų mums tai, ko reikia gyvenimui: duonos ir meilės, nes jų abiejų reikia tikram kasdienybės gyvenimui.

„Atleisk mums mūsų kaltes“… Tai reiškia: pašalink viską, kas sendina ir užveria širdį, suteik jėgų kiekvieną dieną eiti pirmyn, išlaisvink ateitį, kad mes, pažinę atleidimą, juo dalytumės su broliais, kad drauge kurtume ramybę ir sutarimą.

„Nevesk mūsų į pagundą“… Iš tiesų neprašome, kad Dievas išvaduotų mus nuo visų bandymų. Mes trokštame tik vieno: kad kovoje su blogiu, užėjus tamsai, nebūtume palikti vieni. Meldžiame, kad Dievas išvaduotų iš baimės ir nusivylimo, pakeltų susižeidus ir nupuolus…

Mes norime išmokti tinkamai melstis, ir Išganytojas mums siūlo maldą, kurią reikia ne tik kalbėti, bet kasdien jos mokytis iš naujo.

Išmokti gyventi ta malda…

(Mons. Adolfas Grušas)