Popiežius Čenstakavos šventovėje: Mokykimės mažumo, artumo ir konkretumo

Ketvirtadienį – antrąją apaštališkosios kelionės Lenkijoje dieną – popiežius Pranciškus aplankė garsiąją Čenstakavos Marijos šventovę, esančią už keliasdešimties kilometrų į šiaurės vakarus nuo Krokuvos, ir aukojo Mišias šiemet minimos Lenkijos christianizacijos pradžios 1050 metų sukakties proga. Pakeliui į Čenstakavą, popiežius trumpam užsuko į Švč. M. Marijos Paaukojimo kongregacijos vienuolyną, Krokuvos senamiesty, valandėlę privačiai pabendravo su seserimis. Keliaudamas į Marijos šventovę Pranciškus taip pat aplankė ligoninėje gulintį Krokuvos arkivyskupą emeritą kard. Franiciszeką Macharskį. 89 metų amžiaus kardinolo sveikatos būklė labai sunki. Prieš dvi savaites jis pargriuvęs prarado sąmonę, kurios iki šios dienos taip ir neatgavo.

Čenstakavos Švč. M. Marijos šventovė ir tėvų paulinų vienuolynas yra vienas svarbiausių katalikybės Lenkijoje židinių. Įkurtas keturioliktajame amžiuje, vienuolynas išgarsėjo septynioliktajame amžiuje, kuomet buvo paverstas tvirtove ir narsiai atlaikė tuo metu Abiejų Tautų Respubliką užplūdusių švedų apgultį. Tačiau labiausiai Čenstakavos vienuolyną garsina Švč. M. Marijos ikona ir nuo seno šioje vietoje labai gyva pamaldumo Dievo Motinai tradicija.

Atvykęs į Čenstakavos šventovę, popiežius Pranciškus pirmiausiai aplankė Marijos koplyčią, pasimeldė priešais ikoną, pasirašė svečių knygoje. Popiežiaus vadovautų Mišių altorius buvo įrengtas šventovės terasoje, kurios apačioje, erdvioje pievoje prie vienuolyno sienų ir į ją vedančiame pagrindiniame Čenstakavos miesto bulvare susibūrė pusė milijono maldininkų. Šventasis Tėvas Mišių liturgijos tekstus skaitė lotynų kalba; Mišių dalyviai atsakinėjo lenkiškai; homiliją popiežius sakė italų kalba.

Mišių antrajame skaitinyje skambėjo Laiško galatams žodžiai: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4,4). Homilijoje komentuodamas šią apaštalo Pauliaus frazę, popiežius Pranciškus pirmiausia atkreipė dėmesį, kad kai atėjo ta „laiko pilnatvės“ valanda, kai Dievas tapo žmogumi, žmonija nebuvo kaip nors ypatingai pasiruošusi šiam įvykiui. Žmonija negyveno taikos ir stabilumo laikais; tai nebuvo jos aukso amžius. Pasaulis nebuvo nusipelnęs Dievo atėjimo. Laiko pilnatvė buvo malonės dovana – Dievas pripildė mūsų laiką savo malonės gausa; vien iš meilės Dievas davė pradžią laiko pilnatvei.

Pasak popiežiaus, lygiai taip mus stebina ir Dievo atėjimo į pasaulį būdas. Jis „gimė iš moters“. Nebuvo jokio iškilmingo įžengimo, jokio nepaprasto visagalybės apsireiškimo. Dievas pasirodė ne kaip akinanti saulė, - sakė Pranciškus, - bet atėjo į pasaulį pačiu paprasčiausiu būdu – kaip mamos pagimdytas vaikelis.

Tokia pat kulki buvo ir Jėzaus stebuklų pradžia Galilėjos Kanoje. Jokių stulbinančių ženklų minios akivaizdoje ar bandymų pakeisti romėnų valdomos pavergtos tautos likimą, o tik mažame kaimelyje įvykęs stebuklas pradžiuginęs jaunos šeimos sutuoktuves. „O vis dėlto, - sakė popiežius Pranciškus, - tas vanduo per vestuves paverstas vynu yra didis ženklas, kuris mums atskleidžia Dievo – Sutuoktinio veidą, Dievo, kuris sėda su mumis prie stalo, kuris yra su mumis ir kartu su mumis svajoja. Šis ženklas mums sako, kad Dievas nesilaiko atstumo, bet yra artimas ir konkretus. Dievas mus išvaduoja tapdamas mažas, artimas ir konkretus“.

Kaip suprasti Dievo „mažumą“? Viešpats yra „romus ir nuolankios širdies“. Didžiūnai ir išdidūs žmonės jam nemieli, jis renkasi mažutėlius. Jiems jis skelbia Dangaus karalystę. Tai, pasak Pranciškaus, ne kartą buvo paliudyta lenkų tautos istorijoje. Popiežius paminėjo šv. Joną Paulių II ir šv. Faustiną – nuolankius ir tuo pat metus didžius Gailestingumo skelbėjus.

Dievas yra „artimas“; prisiartino jo Karalystė.  Viešpats nenori, kad jo būtų bijoma kaip galingo valdovo. Jis nenori sėdėti aukštame soste, nenori būti tik istorijos knygose, bet nori dalyvauti mūsų kasdieninio gyvenimo įvykiuose, keliauti kartu su mumis. Pasak popiežiaus, tūkstantis lenkų krikščioniškos istorijos metų tai puiki proga dėkoti Dievui, už jo buvimą su tauta, už tai, kad jis ne kartą paėmęs ją už rankos padėjo įveikti įvairias negandas. Tai kartu ir priminimas, kad ir mes turime būti artimi kitiems žmonėms, dalytis jų džiaugsmais ir skausmais.

Dievas yra „konkretus“. Žodis tapo kūnu, gimė iš moters, pavaldus įstatymui. Jis turi draugų, dalyvauja jų šventėje. Amžinasis dalyvauja žmonių laike, gyvena kartu su jais konkrečiose situacijose.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, visus šiuos dieviškuosius bruožus – mažumą, artumą ir konkretumą – atpažįstame ir Marijoje. Jos gyvenime gėrimės Dievo pamiltu mažumu. Ir Kanoje, ir Čenstakavos šventovėje ji yra artima pagalbos besišaukiantiems žmonėms. Ir Kanoje, ir kiekvienoje kitoje situacijoje Marijos pagalba yra diskretiška, bet tuo pat metu ryžtinga ir konkreti.

„Jai užtariant teatsinaujina mumyse laiko pilnatvė“, - sakė popiežius baigdamas  Čenstakavos šventovėje aukotų Mišių homiliją. „Visuose mumyse ir kiekviename iš mūsų teįvyksta širdies Velykos, teįvyksta širdies atsivertimas į tą gyvenimo stilių, kurio mus moko Marija“. (Vatikano radijas)