Popiežiaus audiencija dominikonams

„Šią dieną galėtume pavadint „jėzuito su broliais diena“, nes iš ryto esu su dominikonais, o popietę būsiu su pranciškonais“, pasakė juokaudamas popiežius Pranciškus Apaštališkųjų rūmų Klemenso salėje jį aplankiusiems Pamokslininkų ordino Generalinės kapitulos nariams. Popiežiaus audiencija broliams dominikonams, kuriuos lydėjo ordino magistras br. Bruno Cadore OP, įvyko ketvirtadienį po ką tik pasibaigusios Generalinės kapitulos, kurioje paminėtas Pamokslininkų ordino pripažinimo aštuonių šimtų metų jubiliejus. Pamokslininkų ordino įsikūrimą oficialiai patvirtino popiežius Honorijus III 1216 gruodžio 22 dieną, kurią dominikonai laiko savo ordino gimimo diena.

Popiežius dėkojo dominikonams už visas malones Viešpaties suteiktas ordinui ir Bažnyčiai ir padrąsino džiaugsmingai pratęsti steigėjo šv. Dominyko charizmą, žvelgti į ateitį su viltimi, žinant, kad Dievas visa atnaujina ir nenuvilia.

Aštuoni ordino gyvavimo šimtmečiai leidžia atminti tikėjimo ir mokslo vyrus ir moteris, kontempliatyvius ir misionierius, meilės kankinius ir apaštalus, kurie į visą pasaulį nešdami Dievo paglostymą ir jo švelnumą praturtino Bažnyčią ir parodė naujas galimybes kaip įkūnyti Evangeliją pamokslavimu, liudijimu ir meilės darbais.

Pamokslavimas, liudijimas ir meilės darbai yra trys kolonos, suformavusios ordino ateitį, palaikančios gyvą jo charizmą, kalbėjo Šventasis Tėvas.

Dievas paskatino šv. Dominyką steigti Pamokslininkų ordiną todėl, kad pamokslavimas yra apaštalams Jėzaus suteikta misija. Tai Dievo Žodis, kuris dega viduje ir verčia išeiti ir skelbti Jėzų Kristų visoms tautoms. Steigėjas sakė: „kontempliuoti, paskui mokyti“. Būti Dievo evangelizuotiems, kad evangelizuotumėte. Be stipraus asmeninio ryšio su Juo pamokslavimas jei ir būtų tobulas ir pagrįstas, net žavus, bet nepaliestų širdies. Ir būtent šitai turi keistis.

Veiksmingam Dievo Žodžio perdavimui reikia liudijimo. Reikia tiesai ištikimų mokytojų ir drąsių Evangelijos liudytojų. Liudytojas įkūnija mokymą, padaro jį paliečiamu, apjungiančiu, nepalieka abejingų ir prideda džiaugsmą prie Evangelijos tiesos.

Šv. Dominykas pasakė ordino broliams, kad „eitų skelbti basi“, o tai primena Mozę prie liepsnojančio krūmo, kai Dievas pasakė: „Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė“. Geras pamokslininkas juk žino, kad jo veiklos laukas yra šventas, nes Žodis, kurį skelbia yra šventas, kaip ir jo gavėjai. Svarbu, kad tikintieji ne tik gautų integraliai visą Dievo Žodį, bet kad jie galėtų matyti ir jį skelbiančiųjų gyvenimo liudijimą. Šventieji laimėjo gausių vaisių todėl, kad jų gyvenimas ir misija kalba širdies kalba, kuriai svetimos užtvaros ir yra visiems suprantama.

Pamokslininkai ir liudytojai turi tokiais būti taip pat meilėje, pridūrė popiežius Pranciškus, prisimindamas epizodą iš šv. Dominyko gyvenimo - jį jaunystėje stipriai paveikusią ir visą gyvenimą išlikusią abejonę: kaip mokytis iš mirusia oda įvilktų knygų, kol kenčia Kristaus kūnas?! Tai kenčiančio ir gyvo Kristaus kūnas, kuris šaukia pamokslininkui ir nepalieka jo ramaus. Tai vargšų ir atmestųjų balsas, kuris pažadina ir leidžia suprasti, kad Jėzus gailėjosi žmonių, sakė broliams dominikonams popiežius.

Kai pasižvalgome aplink, pamatome, kad šių laikų vyrai ir moterys trokšta Dievo. Jie yra gyvas Kristaus kūnas, šaukiantis: „Trokštu tiesos ir laisvės žodžio, broliško ir švelnumo gesto“. Jų šauksmas kreipiasi į mus. Jis turėtų pagrįsti mūsų struktūras ir pastoracines programas, sakė popiežius, kviesdamas dominikonų ordino vienuolius tai prisiminti kai svarstys kaip geriau pritaikyti ordino veiklą ieškant atsakymų į šį Dievo šauksmą. Kuo daugiau išeisime, kad numalšintume kitų troškulį, tuo labiau būsime tiesos pamokslininkais, meilės ir gailestingumo paskelbtos tiesos, apie kurią kalba šv. Kotryna Sienietė. (Vatikano radijas)