2016-08-25 17:09:00

Iš popiežiaus Pranciškaus pokalbio su lenkų jėzuitais


Paskelbtas perrašytas pokalbis iš privataus popiežiaus Pranciškaus ir lenkų jėzuitų susitikimo, kuris įvyko Krokuvoje liepos 30 dieną, Šventajam Tėvui atvykus į Lenkijoje vykusias Pasaulines jaunimo dienas. Su popiežiumi susitiko 28 jėzuitai lenkai, susitikime dalyvavo trys Romoje reziduojantys ir kelionėje dalyvavę jėzuitai – žurnalo „Civiltà cattolica“ redaktorius Antonio Spadaro SJ, Vatikano radijo programų direktorius Andrzej Majewski SJ ir Federico Lombardi, tuometinis Vatikano spaudos salės direktorius. Pokalbis paviešintas su Pranciškaus leidimu. Štai keletas jo minčių.

Atsakydamas į klausimą kaip jis pasiekia jaunų žmonių širdis, Pranciškus pabrėžė, kad jaunuoliams visada reikia atsakyti su tiesa, sąžiningai. Jie klausia tiesmukai, nesidrovėdami – pavyzdžiui, jam pačiam kalbantis su jaunuoliais, kaip jis einąs išpažinties? Kitas pasakė, kad negali eiti išpažinties pas kunigą, kuris įsivėlė į skandalus. Taigi, jaunuoliai mėgsta tiesumą, kartais priekaištauja. Jei atsakai teoriškai, lieka nusivylę. Geriau jau aiškiai pasakyti, kad „nežinai“. Jaunuoliai yra dosnūs, bet darbui su jais reikia kantrybės, daug kantrybės. Jaunuoliams taip pat patinka „receptai“, paruošti atsakymai. Pavyzdžiui, „ką pasakyti draugui, kuris netiki, kad atrastų Dievą“. Šiuo atveju, anot Pranciškaus, jis atsakė, jog pasakyti kažką yra pats paskutinis dalykas. Pirmiausia reikia kažką pradėti daryti. O tada jau draugas paklaus, ką ir kodėl darai.

Paklaustas apie jėzuitų universiteto vaidmenį, popiežius pasakė, kad toks universitetas turi siekti ne vien intelektualinio, bet viso asmens formacijos. Jei universitetas taps tik sąvokų akademija ar profesionalų „fabriku“, ar jei jo struktūroje viską nustelbs verslas, tada jis tikrai išvažiuoja iš kelio. Tai, ką gali padaryti jėzuitai, yra jėzuitiškųjų „Dvasinių Pratybų“ patirties perdavimas universitetui. O tai reiškia nebijoti rizikuoti dėl tiesos, nelikti prie „uždarų tiesų“. Susitikimo su asmenimis tiesa yra atvira ir turi leistis būti paveikta tikrovės, realaus gyvenimo Bažnyčioje ir tautoje. Kitas aspektas – ypatingas dėmesys tiems, kuriems labiausiai reikia apsaugos, kurie marginalizuoti. O tai nereiškia tapti komunistais, tai reiškia reaguoti į tikrovę, pasinaudojant Bažnyčios socialiniu mokymu.

Popiežius Pranciškus paprašė, kad jėzuitai padėtų tiems jaunuoliams, kurie studijuoja seminarijoje ir neturi patirties su „Pratybomis“: jiems reikia dvasinio skyrimo, perpratimo išminties. Visai Bažnyčiai tame reikia augti. Kunigo formacijoje kai kada kyla rizika ugdyti pernelyg aiškiomis idėjomis, kurios iš anksto nulemia apribojimus ir kietai apibrėžtus kriterijus, ignoruojančius konkrečią situaciją: „tai turi daryti, o to ne“. Taip išugdytam seminaristui, tapus kunigu, sunku palydėti jaunuolius ir suaugusius. Daug žmonių iš klausyklos išeina nusivylę. Ne todėl, kad kunigas būtų blogas, o todėl, kad neturi sugebėjimo perprasti situacijas ir gerai jose palydėti. Neturėjo būtinos formacijos. Šiandien Bažnyčia turi augti dvasiniame sugebėjime skirti. Ypač tai būtina kunigams jų tarnystėje. Bet taip pat ir pasauliečiams, nes dvasinis vadovavimas yra ir pasauliečių charizma. Jėzuitų patirtis, paremta Ignaco Lojolos pratybomis, gali padėti tokiai formacijai, kuri nesusideda iš abstrakčių idėjų, bet padeda perprasti sielas ir iš tiesų eiti pirmyn konkrečiame asmenų gyvenime. Reikia gerai suprasti: gyvenimas nėra vien balta juodame ar juoda baltame. Ne, gyvenime vyrauja pilki atspalviai. Reikia ugdyti skirti ir perprasti šį pilkumą. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.