Pranciškaus ir Baltramiejaus sveikinimai katalikų ir ortodoksų simpoziumui

Šiais metais tarpkrikščioniškame simpoziume, kurį Popiežiškojo „Antonianum“ universiteto Pranciškoniškojo dvasingumo institutas Romoje ir Aristotelio universiteto Ortodoksų fakultetas Tesalonikuose, Graikijoje, surengė XIV kartą, pasirinkta tema „poreikis iš naujo evangelizuoti krikščionių bendruomenes Europoje“.

Nesunku atpažinti, kad tai viena iš didžiųjų popiežiaus Benedikto XVI pontifikato temų: suprasti kodėl kadaise krikščioniškumu persmelktos visuomenės tolsta nuo tikėjimo, kokios socialinės, kultūrinės, ekonominės, politinės priežastys veikia dvasinę žmogaus dimensiją. Kodėl jis praranda sakralumo supratimą, kodėl pamatiniai teiginiai – pavyzdžiui, apie Dievą Kūrėją arba apie prigimtinę moralę – jam atrodo tokie abejotini? Jei vieni tai sveikino kaip žmogaus išlaisvinimą, tai tampa regima ir vidinė dykuma, gimstanti ten, kur žmogus pretenduoja būti vienintelis savo prigimties ir savo likimo autorius, atsisakydamas visų dalykų pagrindo. Tačiau popiežius, 2010 metais įsteigęs Naujojo evangelizavimo tarybą, paragino nenuleisti rankų. Tokia padėtis nėra kažkas nepakeičiamo, tad Bažnyčiai, įsiklausant į Šventosios Dvasios vedimą, reikia atrasti būdų, kaip vykdyti savo evangelizavimo misiją – tą pačią per amžius – šiomis sąlygomis, perspėdamas nemanyti, jog egzistuoja viena formulė visoms situacijoms. Supratimas kokiu būdu skelbti Evangeliją, kad ji vėl prabiltų gilių krikščioniškų šaknų kraštų žmonių širdims ir vadinamas „naujuoju“ evangelizavimu.

Tai galima perskaityti ir popiežiaus Pranciškaus sveikinime katalikų ir ortodoksų simpoziumui, kuris šiemet vyksta Graikijoje. „Tiek daug asmenų Europoje, nors ir pakrikštytų, neįsisąmoninusių tikėjimo dovanos, nepatiriančių jos paguodos, pilnai nedalyvaujančių krikščioniškos bendruomenės gyvenime, yra iššūkis visoms Bažnyčioms kontinente. Europietiškoje tikrovėje, kur vis mažiau ryšių su krikščioniškomis šaknimis, būtinybė naujam evangelizavimui yra aiški. Šis misionieriškas uždavinys remiasi tvirtu įsitikinimu, kad Kristus visada gali, savo naujumu, atnaujinti mūsų ir mūsų bendruomenės gyvenimą, ir nors susiduria su tamsiais laikotarpiais ir bažnytiniais silpnumais, krikščioniškas pasiūlymas niekad nepasensta. Linkiu, kad simpoziumas, padedant žinomų pranešėjų apmąstymams, dėka nuoširdaus ir sąžiningo apsikeitimo tarp katalikų ir ortodoksų, galėtų prisidėti nurodant naujus kelius, kūrybingus metodus ir kalbą, kurie padėtų Jėzaus skelbimui pasiekti, visame grožyje, šiuolaikinį europietį“.

Savo ruožtu, sveikinimą pasiuntė ir Konstantinopolio ortodoksų patriarchas Baltramiejus, pasak kurio, simpoziumas taip pat yra nuoširdžios ir būtinos krikščionių draugystės išraiška.

Jis pažymi, kad Europa silpnėja ne dėl teroristinių smūgių, ne dėl išorinių smūgių, o dėl savo plataus nukrikščionėjimo, per pastaruosius dešimtmečius nuolatos toldama nuo krikščioniškų vertybių ir tradicijų, priimdama teorijas ir papročius, kurie prieštarauja Dievo įstatymui.

„Stabilių ir sveikų vertybių trūkumas ir nevaržoma laisvė žmogaus, kuris daro žmonijai ir pagal Dievo panašumą sukurtam asmeniui katastrofiškus pasirinkimus, daugybę žmonių atvedė prie nevilties ir dvasinės atramos paieškų, kad sustabdytų svaiginantį bėgimą link pasaulio ir žmogaus vertybių sugriovimo. Nepajėgdami sekuliarizuotose dabarties vakarų šalyse šios atramos atrasti, mūsų broliai pasuka link nesveikų religingumo formų, kurios juos pripildo mintimis ir idėjomis apie atmetimą, priešiškumą, neapykantą. Tokios religingumo formos negali užpildyti egzistencinės tuštumos, tačiau žada amžiną naudojimąsi materialiniais gėriais arba žmogų įkalinančio materialistinio gyvenimo tęstinumą amžinybėje“, rašo patriarchas Baltramiejus, pabrėždamas, kad Kristus ir Jo Evangelija suteikia konkrečius atsakymus šiuolaikiniam žmogui. Krikščionims tenka uždavinys „iš visų jėgų“ tai parodyti meile dialogui, taikiam kontrastų sprendimui ir vienybės paieškoms, savo darbais ir žodžiais. (Vatikano radijas)