2016-09-01 17:35:00

Maldos diena už rūpinimąsi kūrinija. Mišparai Šv. Petro bazilikoje


Rugsėjo 1-ąją minima Maldos už rūpinimąsi kūrinija diena. Katalikų Bažnyčioje, sekant Konstantinopolio ortodoksų patriarchato ir kitų Bažnyčių bei krikščioniškų bendruomenių pavyzdžiu, šis kasmetinis minėjimas buvo įvestas pernai ir šiemetinė Maldos už rūpinimąsi kūrinija diena buvo jau antroji. Popiežius Pranciškus paskelbė žinią šia proga, kuri Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta ketvirtadienio rytą, o ketvirtadienio pavakare vadovavo Mišparams Šv. Petro bazilikoje. Homiliją sakė ne pats Pranciškus, bet Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM cap.

„Žmogau, kodėl tu taip niekini save? Juk pats Dievas tave labai brangina. Kodėl tu, Dievo taip labai išaukštintas, taip neišmintingai atsisakai savo garbės. Kodėl tu tyrinėji iš ko esi kilęs, o nesidomi kokiam tikslui esi sukurtas“ – šiais penktajame amžiuje gyvenusio Ravenos vyskupo šv. Petro Krisologo žodžiais tėvas Cantalamessa pradėjo savo homiliją. Nuo to laiko praėjo pusantro tūkstančio  metų. Pasikeitė priežastys, dėl kurių žmogus save niekina, bet nepasikeitė pats faktas. Anuomet žmogus save niekino, dėl to, kad jis kilęs iš dulkių. Šiandien jis save niekina dėl to, kad mano, jog jis nieko nereiškia neaprėpiamose kosmoso platybėse. Pasak pamokslininko, šiandien matome kaip netikintys mokslininkai kone lenktyniauja kuris labiau įrodys visišką žmogaus bevertiškumą ir nereikšmingumą visatoje.

Tačiau nesustokime prie šios pesimistinės vizijos, sakė pamokslininkas ir pakvietė pasigilinti į apaštalo Pauliaus žodžiais išreikštą viziją: „ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3,22). Čia, pasak tėvo Cantalamessa, ir glūdi tikroji žmogiškoji ar humanistinė ekologija – ne ekologizmas, ne tikslas pats sau, bet ekologija orientuota į žmogų, ne tik šiuolaikinį žmogų, bet ir ateities žmoniją.

Savaime suprantama, kad Dievą ir jo sukurtą žmogų skiria ontologinė praraja, tačiau malonės dėka (visada atsiminkime, kad tik malonės dėka) ta praraja buvo užpildyta. Ji mažiau gili negu ta, kuri skiria žmogų nuo likusios kūrinijos. Tai labai drąsus tvirtinimas, sakė pamokslininkas, tačiau jis remiasi Šventuoju Raštu, kuris Kristaus išganytus žmones vadina „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1,4).

Čia kai kas, ir ne tik netikintieji, galėtų paprieštarauti: ar tai nereiškia, kad suteikiama žmogui teisė viešpatauti kūrinijai, su visomis pasekmėmis, kurias galima įsivaizduoti ir kurias, deja, matome? Atsakymas: „ne“, jei žmogus tikrai elgiasi taip kaip dera elgtis sukurtajam pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Jei žmogus yra Dievo „esančio bendrystėje“ paveikslas, tai jis mažiau egoistas, mažiaus užsidaręs, mažiau užmaršus kitų atžvilgiu, o labiau žmoniškas. Tad ir žmogaus pranašumas tarp kitų kūrinių yra ne rūšies triumfalizmas, bet atsakomybės prisiėmimas už silpnuosius, vargstančius, negalinčius apsiginti.

Kartais šią tiesą, kad nesame žemės šeimininkai, mums staiga primena tokie įvykiai kaip baisus žemės drebėjimas prieš savaitę. Tokiais atvejais vėl iš naujo išgristame klausimą: „kur buvo Dievas?“ Nemanykime, kad į šį klausimą galima turėti iš anksto paruoštą atsakymą. Verkime su verkiančiais, kaip verkė Jėzus matydamas Najino miestelio našlės ar Lozoriaus seserų skausmą. Vis dėlto, tikėjimas mums leidžia kai ką pasakyti. Naudodami analogiją su žmogumi, galime sakyti, kad ir gamtai Dievas suteikė tam tikrą „laisvę“ vystytis pagal savo dėsnius.  Šia prasme (ir tik šia prasme) galime sutikti su netikinčiais mokslininkais, kalbančiais apie „atsitiktinumą“ ir „būtinybę“. Evoliucijoje viskas vyksta „atsitiktinai“, tačiau „atsitiktinumą“ „neatsitiktinai“ numatė pats Kūrėjas. Tai reiškia labai didelius pavojus žmogui, bet kartu ir nepaprastai išaukština jo orumą. Tad į klausimą: „kur buvo Dievas tą rugpjūčio 23-osios naktį?“, tikintysis neabejodamas nuolankiai atsako: „Jis kentėjo kartu su savo kūriniais ir suteikė savo ramybę visiems, kas beldėsi į dangaus vartus“.

Žmogus turi daugybę pareigų kūrinijos atžvilgiu, kalbėjo Popiežiaus namų pamokslininkas. Vienos svarbesnės už kitas: reikia rūpintis vandeniu, oru, klimatu, energija, ginti kai kurias rūšis nuo išnykimo. Apie tai kalbama įvairiuose susitikimuose; šias problemas sprendžia ekologija. Tačiau yra ir pareiga, apie kurią įmanoma kalbėti tik tikinčiųjų susitikime – tai doksologijos pareiga, tai pareiga šlovinti Dievą už jo sukurtą pasaulį. Jei ekologijai trūksta doksologijos, tuomet kūrinija tampa neskaidri, nepermatoma. Dėl to pagrindinė tikinčiojo pareiga kūrinijos atžvilgiu yra kalbėti už ją savo balsu.

„Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės“, sako psalmė. Kaip ilgai reikėjo kūrinijai laukti, kiek jai reikėjo įsibėgėti, kad pasiektų šį momentą! Milijardus metų, per kuriuos materija iš savo neskaidrumo žengė link sąmoningumo šviesos. Sąmoningumas buvo galiausiai pasiektas kai visatoje pasirodė tai, ką Teilhard‘as de Chardinas vadina „žmogaus fenomenu“. Tad dabar, kai visata pasiekė savo tikslą, reikia, kad žmogus atliktų savo pareigą, kad imtųsi vadovauti chorui ir visos kūrinijos vardu giedotų: „Garbė Dievui aukštybėse!“ (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.