Rugsėjo „Artuma“ – ką reiškia „ligonį slaugyti“ ir „įžeidimus atleisti“?

Nuo įsitikinimo „negaliu tau atleisti“ prie noro suteikti dar vieną galimybę – ar būtina eiti šiuo keliu? Ypač kai tikrai sunku, atrodo, neverta ir neįmanoma: juk praeities atleidimas nepakeis!.. Sakytume: užsitarnauk ir atleisiu, tik kas, jeigu kalba pakrypsta ir apie mus pačius?

„Greičiausiai negauname tiek strėlių iš kitų žmonių, kiek patys jų paleidžiame“, – pastebi Vytautė Maciukaitė. Ir, žinoma, skaudžiausia, kai mūsų paleistos strėlės sminga į artimiausius. Štai, pavyzdžiui, parodykite nors vieną mamą ar tėtį, tobulai auginančius savo vaikus? Be priekaištų?! Iš šono gali taip pasirodyti, tačiau netgi šventiesiems tenka sulaužyti daugybę strėlių, kad nekiltų pagunda vėl jų paleisti... Kaip atpažinti savo suklydimus ir stengtis nekartoti tėvų klaidų auginant savo vaikus, rašo psichologė Zita Vasiliauskaitė. Beje, pasirodo, yra galimybė pykčio ir nesantaikos strėles iššauti tinkamu kampu!

Patyrus giliai žeidžiančią neteisybę neįmanoma vėl pajausti simpatijos skriaudėjui. „Pats Jėzus nejautė jokios simpatijos savo budeliams...“ Ir atidavė už juos gyvybę! Atsiras sakančių: „Jis Dievas, gali atleisti visiems įžeidusiems“. Tačiau juk Dievas „nedaro to, kas privalu atlikti žmogui“, – tikina benediktinas br. Lukas savo katechezėje apie ėjimą atleidimo keliu ir gailestingojo Jėzaus bruožus, galinčius atsispindėti kiekviename žmoguje.

Negydomi dvasiniai įžeidimai skausmingesni už kūno žaizdas. Beje, prie pastarųjų pasilenkti irgi iššūkis. Slaugymas atrodo paprastas darbas, kol juo neužsiimame. Rūpinimasis fizine, psichologine, dvasine ir kitomis ligonio gerovėmis gali pareikalauti iš mūsų daugiau pastangų nei tikėjomės. Juk reikia maitinti, prausti, apversti, išgirsti... Ir kai, regis, jau – rankas ima skaudėti, stuburą laužyti, nervai nebelaiko, o visa, ką darai, atrodo, nepakankamai gerai. Slaugymo rūpesčiams ir džiaugsmams aptarti pradedame straipsnių ciklą apie pagalbą sergantiems bei jų artimiesiems. Tikimės diskusijos, naujų minčių, prieštaravimų, taigi – reakcijos!

Be kita ko, šiame numeryje rasite interviu, pavadintą „Išgirsti Kristaus veidą?“ Tai pokalbis su Vaclovu Augustinu – kompozitoriumi, kamerinio choro „Jauna muzika“ vadovu bei dirigentu, legendinės roko grupės „Antis“ klavišininku ir aranžuotoju. „Visą laiką buvau dviveidis. Klasikinė muzika ir rokas, nuo pat vaikystės“, – savo pašaukimo istoriją pasakoja kūrėjas ir „Artumos“ skaitytojams atvirauja apie „Viešpaties veidą“ – būtent taip pavadintas jo kūrinys vos prieš kelis mėnesius gimė skaitant šv. Ignaco Lojolos „Dvasines pratybas“ ir jau nuskambėjo Krokuvoje vykusiose Pasaulio jaunimo dienose... Šioje „Artumoje“ ir apie tai, ką tokio ypatingo milijonams jaunuolių tomis dienoms sakė popiežius Pranciškus, į kokius naujus iššūkius juos kvietė.

„Mes atėjome į pasaulį ne tam, kad snaustume patogiai įsirangę ant sofos, bet tam, kad paliktume pėdsaką“, – kalbėjo Pranciškus jaunimui. Rugsėjo „Artumos“ autoriai tik pritars: prasmingas ne tik malonus ir patogus gyvenimas. Įsivaizduokite: ištvėrėte aštuonias operacijas, trisdešimt chemoterapijos kursų ir gyvenate nuolatiniame skausme. „Dieve, už ką man taip?! Geriau jau numirčiau! Kas iš tokio gyvenimo?!“ Ligą pati išgyvenanti gydytoja Banga Kulikauskaitė liudija kitaip: „Dar nesuabejojau savo gyvenimo vertingumu“. Ji kviečia: „Nebijok vėžio!“ – ir dalijasi, kaip išgirdus šią diagnozę be baimės stoti prieš sunkiausius klausimus, rasti dvasinę pagalbą, kokio aplankymo, palydėjimo reikia tokiam žmogui.

Drauge su naujuoju žurnalo numeriu Lietuvos parapijas pasieks „Šeimos instituto“ ir „Artumos“ iniciatyva išleista šios kadencijos Seimo balsavimo rezultatų apžvalga šeimos stiprinimo klausimais. Tuo tikimasi padėti jums, artėjant parlamento rinkimams, lengviau pasirinkti, už ką balsuoti, remtis ne tik kandidatų pažadais, bet ir Seimo narių realiais balsavimais dėl konkrečių teisės aktų.

Klausiate, ar dera krikščionims politinis veržlumas? Ar įmanoma Bažnyčia, neizoliuota nuo visuomenės? „Šeimą ir joje ugdomą žmogų privalome iš naujo iškelti į politikos centrą“, – apie vertybiškai stiprios Europos viziją ir galimą šeimai palankią švietimo reformą rugsėjo numeryje svarsto Žygimantas Pavilionis, o Saulius Matulevičius įspėja apie kristianofobijos – krikščionių baimės realias grėsmes jau ir mūsų šalyje.

Dar daug kitų publikacijų rasite rudeniškoje „Artumoje“, o jos viršelyje šįsyk nukryžiuoto Kristaus veidas – jame telpa viskas, netgi mūsų sunkiausios ligos ar įžeidimai, kurių patys nepajėgiame atleisti... Ir šypsnis, kuris ramina, net tokiuose kentėjimuose primena – yra Viltis!

Nota bene: rugsėjo 7–15 d. kviečiame susitikti didžiuosiuose Šilinių atlaiduose! Aikštėje įsikūrusioje palapinėje su naujais žurnalais ir knygomis Jūsų lauks redakcijos darbuotojai ir savanoriai.