Kalkutos Motina Teresė paskelbta šventąja

Popiežius Pranciškus, kanonizavimo Mišiose dalyvaujant gausiai susirinkusiems tikintiesiems iš viso pasaulio, išklausęs Šventųjų skelbimo kongregacijos vadovo prašymo (lot. petitio), perskaitė kanonizavimo formulę ir pavedė paskelbti Kanonizavimo Apaštališkąjį laišką. Kardinolas Amato prašė nuolankią vienuolę Motiną Teresę paskelbti šventąja, kad „visas pasaulis galėtų ją kontempliuoti, prašyti užtarimo ir sekti jos artimo meilės darbų pavyzdžiu“.

Albanų kilmės Gonxha Agnes Bojaxhiu (1910-1997), išėjusi iš gimtosios Makedonijos vienuolės misionierės pašaukimo keliu Loreto seserų kongregacijoje 1928 metais, atvyko į į Indiją būdama devyniolikos, du dešimtmečius tarnavo seserų kongregacijoje mokytojaudama, išsiskirdama artimo meile, uolumu, pasiaukojimu ir džiaugsmu. Sesuo Teresė 1946 metais gavo Jėzaus kvietimą „atsisakyti visko ir tarnauti jam vargingiausiuose tarp vargšų“, į jį atsiliepusi gavo leidimą pradėti apaštalavimą Kalkutos vargšų kvartaluose. 36 metų vienuolės pradėtas darbas plėtėsi jos vadovautoje naujoje kongregacijoje, patvirtintoje vyskupijos 1950 metais ir Apaštalų Sosto 1965 metais „idant numalšintų nukryžiuoto Jėzaus begalinį meilės ir sielų troškulį, darbuodamasi vardan vargingiausių tarp vargšų išgelbėjimo ir pašventinimo“.

„Motina Teresė netaupė jėgų, visiškai pasiaukojo Evangelijos skelbimui karitatyvine ir labdaringa veikla paskutiniųjų labui, nepriklausomai nuo jų kilmės, religijos, tautybės. Motina Teresė visas savo iniciatyvas pagrindė kasdieniu dalyvavimu Mišiose, adoravimu, malda ir meilės dvasia, leidusia matyti Jėzų ir jam tarnauti vargšuose.

„Motinos Teresės herojiškas Evangelijos liudijimas žavėjo vyriausius Bažnyčios ir pasaulio vadovus. 1979 metais jai paskirta Nobelio taikos premija. Fiziškai išvarginta, tačiau dvasia visuomet stipri, ji mirė Kalkutoje 1997 metais, supama plačiai, solidžiai ir vienbalsiai paplitusio šventumo garso“, kreipdamasis į popiežių Pranciškų, kalbėjo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato.

Popiežiaus Pranciškaus homilija

„Kas gali suvokti, ko Viešpats nori?“ (Išm 9,13). Šis Išminties knygos klausimas, kurį girdėjome pirmajame skaitinyje, mūsų gyvenimą apibrėžia kaip paslaptį, kurios supratimui reikalingo rakto mes neturime. Visada yra du pagrindiniai istorijos veikėjai: Dievas ir žmonės. Mūsų užduotis – išgirsti Dievo pašaukimą ir priimti jį savo valia. Tačiau, kad galėtume jį neabejodami priimti, klausiame: kokia yra Dievo valia mano gyvenime?

Tame pačiame Išminties knygos skyriuje randame ir atsakymą: „Žmonės išmokyti, kas tau malonu“ (Išm 9,18). Norėdami ištirti Dievo kvietimą, turime klausti ir suprasti kas Jam patinka. Daug kartų pranašai skelbia kas patinka Viešpačiui. Jų žinią nuostabiai išreiškia žodžiai: „noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Oz 6,6; Mt 9,13). Dievui patinka kiekvienas gailestingumo darbas, nes brolyje, kuriam padedame, atpažįstame neregimo Dievo veidą (plg. Jn 1,18). Kiekvieną kartą kai pasilenkiame prie brolių poreikių, mes pavalgydiname ir pagirdome Jėzų, aprengiame, sušelpiame, aplankome Dievo Sūnų (plg. Mt 25,40), kitaip sakant – mes prisiliečiame prie Kristaus Kūno.

Esame pašaukti paversti konkretumu tai ko šaukiamės maldoje ir ką išpažįstame tikėjime. Nėra alternatyvos artimo meilei: kas tarnauja broliams, tas, net ir iki galo to nesuvokdamas, myli Dievą (plg. 1 Jn 3,16-18; Jok 2,14-18). Vis dėlto, krikščioniškas gyvenimas tai ne tik pagalba, suteikiama tuomet kai jos reikia. Jei taip būtų, matytume gražų pavyzdį žmogiškojo solidarumo, tuoj pat palengvinančio naštą, tačiau ilgainiui jis pasirodytų esąs nevaisingas, nes neturintis šaknų. Viešpats į mus kreipiasi kitokiu kvietimu; jis mus kviečia liudyti artimo meilę; jis nori, kad kiekvienas Kristaus mokinys tarnautų visu savo gyvenimu ir kiekvieną dieną augtų meile.

Evangelijoje girdėjome, kad „kartu su Jėzumi ėjo gausios minios“ (Lk 14,25). Šiandien toms „gausioms minioms“ atstovauja daugybė savanorių, atvykusių čia Gailestingumo jubiliejaus proga.  Jūs esate ta Mokytoją sekanti minia, kuri padaro regimą ir konkrečią jo meilę kiekvienam žmogui. Jums kartoju apaštalo Pauliaus žodžius: „Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis“ (Fm 7). Kiek širdžių atgaivina savanoriai! Kiek žmonių palaiko už rankos, kiek ašarų nušluosto, kiek meilės paliudija paslėptu, nuolankiu, neatlyginamu tarnavimu! Ši pagarbos verta tarnystė yra tikėjimo balsas; jis išreiškia gailestingumą Tėvo, kuris yra artimas visiems kam reikia pagalbos.

Įsipareigojimas sekti Jėzų yra labai rimtas reikalas, o kartu jis teikia nepaprastą džiaugsmą; jis reikalauja radikalumo ir drąsos, kad atpažintume dieviškąjį Mokytoją pačiuose vargingiausiuose, atstumtuosiuose, ir imtume jiems tarnauti. Dėl to, savanoriai, iš meilės Jėzui tarnaujantys paskutiniesiems ir labiausiai vargstantiems, nelaukia jokio atlygio, bet visko atsisako, nes jie surado tikrąją meilę. Kiekvienas gali sakyti: Kaip Viešpats išėjo manęs pasitikti ir pasilenkė prie manęs, kai man reikėjo pagalbos, taip ir aš išeinu Jo pasitikti ir pasilenkiu prie tų, kurie prarado tikėjimą ir gyvena tarsi Dievo nebūtų, prie jaunimo be vertybių ir idealų, prie krizes išgyvenančių šeimų, prie ligonių ir kalinių, pabėgėlių ir imigrantų, prie silpnų kūnu ir dvasia, negalinčių apsiginti, prie likimo valiai paliktų vaikų, prie vienatvei pasmerktų senelių. Visur, kur matome ištiestą ranką, prašančią pagalbos atsistoti ant kojų, ten turime būti mes, ten turi būti Bažnyčia, kuri palaiko ir suteikia viltį.Tai turiu daryti gyvai atsimindamas man ištiestą Viešpaties ranką kai aš buvo parblokštas ant žemės.

Motina Teresė per visą savo gyvenimą dosniai dalijo Dievo gailestingumą, visiems tarnavo, visus priėmė, gynė žmogaus gyvybę – negimusią, apleistą, atmestą. Gynė gyvybę be paliovos skelbdama, kad „negimusysis yra pats silpniausias, mažiausias tarp mažutėlių, vargingiausias“. Ji pasilenkdavo prie mirštančių žmonių, paliktų gatvių pakraščiuose, juose atpažindavo Dievo jiems suteiktą orumą; kėlė balsą pasaulio didžiūnų akivaizdoje, kad jie pripažintų savo kaltes ir matytų jų sukurtą nusikalstamą skurdą. Gailestingumas buvo „druska“, suteikianti skonį kiekvienam jos darbui, ir buvo „šviesa“, praskaidrinanti sutemas tiems, kurie neturėjo net ašarų, kad verktų dėl savo skurdo ir kančios.

Jos misija miestų periferijose ir gyvenimo paribiuose iki mūsų dienų išlieka kaip Dievo artumo patiems vargingiausiems žmonėms liudijimas. Šiandien šios nepaprastos moters ir vienuolės pavyzdį suteikiu viso pasaulio savanoriams: ja sekdami siekite šventumo!

Manau, kad galbūt bus truputį sunku vadinti ją Šventąją Terese: jos šventumas mums toks artimas, toks švelnus ir vaisingas, kad spontaniškai ją ir toliau vadinsime Motina Terese.

Ši nepavargstanti gailestingumo darbininkė tepadeda mums geriau suprasti, kad vienintelis mūsų veikimo kriterijus turi būti neatlyginama meilė, laisva nuo bet kokios ideologijos ir visų suvaržymų, dovanojama visiems, nepriklausomai nuo kalbos, kultūros, rasės ar religijos. Motina Teresė mėgdavo sakyti: „Aš nors ir nekalbu jų kalba, tačiau galiu jiems nusišypsoti“. Nešiokimės širdyje jos šypseną ir dovanokime ją visiems ką sutinkame savo kelyje, ypač kenčiantiesiems. Šitaip atversime džiaugsmo ir vilties akiračius pasitikėjimą praradusiai, supratimo ir gerumo trokštančiai žmonijai.

* * *

Kanonizavimo Mišiose, be maldininkų iš viso pasaulio, dalyvavo be pastovios pastogės Romoje ir kituose Italijos miestuose gyvenantys ir nepasiturintys asmenys, kuriems nakvynę, maistą ir kitus būtinus dalykus paprastai suteikia šv. Motinos Teresės seserys. Benamiams, taip pat jiems talkinantiems asmenims, daugiausiai savanoriams, po kanonizavimo Mišių buvo surengti bendri pietūs didžiojoje Vatikano audiencijų salėje. Stalai buvo padengti 1500 žmonių. Meniu: Neapolio pica. Jų kelionę į Romą ir pietus surengė popiežiaus Pranciškaus išmaldininkas. Prie stalo vargšams patarnavo 250 Meilės misionierių kongregacijos seserų, penkiasdešimt vyrų kongregacijos brolių ir kiti. Picą kepė viena Neapolio picerija, į Vatikaną atgabenusi mobilią virtuvę, kurioje dirba dvidešimt žmonių.

Mišiose matėsi daug oficialių delegacijų, valstybių, tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų, taip pat religijų atstovai. Popiežius, po apeigų kreipdamasis Vidudienio maldos proga, prašė, kad Dievas laimintų visus jų kraštus. Kai kurių delegacijų vadovus popiežius priėmė prieš Mišias. Tarp pastarųjų buvo Albanijos prezidentas ir ministras pirmininkas, abu su žmonomis, Indijos užsienio reikalų ministrė, Kosovo prezidentas, Ispanijos karalienė, du San Marino kapitonai prezidentai, Kinijos Respublikos (Taivano) viceprezidentas su žmona, keliolikos šalių vyriausybių ministrai ir kiti oficialūs atstovai.

Motinos Teresės kanonizavimo Mišiose dalyvavo per šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nesuskaičiuojami kiti galėjo žiūrėti jų transliaciją į visą pasaulį. Pavedęs savanorius ir labdaringų organizacijų darbuotojus Motinos Teresės globai, Šventasis Tėvas meldė, kad šventoji Kalkutos Motina Teresė „juos išmokytų kasdien kontempliuoti ir adoruoti Nukryžiuotą Jėzų, jį atpažinti ir jam tarnauti stokojančiuose broliuose“. Popiežius pridūrė: „Šios malonės prašome taip pat visiems, kurie prisijungė prie mūsų per medijas visame pasaulyje“.

Popiežius taip pat paprašė pasimelsti už Haičio sostinėje nužudytą ispanę vienuolę. Misionierė sesuo Isabel buvo nužudyta prieš dvi dienas. „Haitis - daug išvarginta kraštas; meldžiu, kad liautųsi smurto veiksmai ir būtų daugiau saugumo visiems“, sakė sekmadienį popiežius Pranciškus, taip pat prisiminęs vienuoles, šiomis dienomis ir kituose kraštuose patyrusias prievartą. (Vatikano radijas)