Kelios pastabos iš konferencijos Nigerijoje apie prekybą žmonėmis

„Prekyba vergais, kuri buvo vykdoma praėjusiais amžiais, yra pamatai, ant kurių stovi dabartinė prekyba žmonėmis. 1804 metais britams ir, vėliau, 1820 metais Jungtinėms Valstijoms įvedus įstatymus prieš prekybą vergais, prekiavimas kitais žmonėmis tarsi daiktais palengva nugrimzdo istorijon. Deja, atgijo nauja prekybos žmonėmis forma, dideliam skaičiui nusikalstamai nusiteikusių žmonių steigiant grupuotes ir kartelius, kurie išnaudoja prostituciją. Vien Afrikoje kasmet parduodami šimtai tūkstančių žmonių. Net 79 procentai iš jų yra seksualiai išnaudojami, tai dažniausiai moterys. Likę 21 procentas patenka į priverstinio darbo sąlygas, dažniausiai tai vyrai. Sukrečiantis faktas yra tai, kad Vakarų Afrikos regiono dalyse didžioji dalis prekybos žmonėmis aukų yra nepilnamečiai. Ši konferencija turi atrasti kelių nutraukti vaikų išnaudojimą visomis formomis“, - sakė arkivyskupas Ignacas Kagama, Nigerijos Vyskupų konferencijos pirmininkas, kalbėdamas „Caritas Internationalis“ surengtoje konferencijoje apie skaudžią prekybos žmonėmis problemą. Jis pabrėžė, kad tai ne vien teisėsaugos problema. Ją kuria ir ekonominiai bei kultūriniai veiksniai.

Nigerijos sostinėje Abudžoje vykusiame suvažiavime dalyvavo ne vien katalikų asociacijų ir organizacijų nariai, bet taip pat anglikonai, liuteronai, musulmonų atstovai, vyriausybių ir tarptautinių organizacijų delegatai.

„Caritas Internationalis“ pirmininkas, kardinolas Antonio Tagle iš Filipinų, kalbėjo apie tai, kaip prekyba žmonėmis yra „žmogaus ekologijos“ iškraipymo priežastis ir pasekmė tuo pat metu.

Kaip biologija tiria organizmų sąveiką, taip galima kalbėti apie „žmogaus ekologiją“, kuri apima vertybių, žmonių gyvenimo būdų sąveiką tam tikroje socialinėje aplinkoje. Tai pirmiausia paties žmogaus sukurtas pasaulis, žmogiškai prasmingas arba neprasmingas. Bažnyčios akimis „žmogaus ekologijai“ priklauso ir ryšys tarp žmogaus gyvenimo bei moralinio įstatymo, kuris įrašytas jo prigimtyje ir būtinas orios aplinkos sukūrimui. Žmogaus santykiai ir iš jų gimstančios struktūros neturi būti atskirtos nuo moralumo. „Žmogaus ekologijos“ dalis taip pat yra pagarba savo paties ir kito kūnui, kuris pasižymi tam tikromis savybėmis, kuriuo būdami galime susisieti su kitais asmenimis ir pasauliu.

Pagarba natūraliai žmogaus kūno ekologijai ir pagarba moraliniam įstatymui yra būtina sveikai žmogaus ekologijai ar žmogaus santykių sukurtai socialinei aplinkai. Prekyba žmonėmis yra iškraipyto arba nutraukto santykio su savimi pačiais, su sukurtuoju pasauliu ir visuomene simptomas. Tai puikybės, godumo, savipakankamumo kultūros išraiška.

Vergovė prasideda tada, kai žmonės nebegerbia savo pačių žmogiškumo, savo kūnų ir savo potencialo. Todėl save ir kitus mato tik kaip įrankius ar daiktus, naudingus tam tikriems tikslams: pinigams, galiai, įtakai. Tai priverstinio darbo atvejis. Žmogaus darbas turėtų išvystyti asmens kūrybingumą ir galimybes. Deja, žlugusioje žmogaus ekologijoje darbininkas yra daiktas ar įrankis tarp kitų daiktų, kurių reikia gamybai. Ir pelnas pardavus tai, kas pagaminta, yra svarbesnis už dirbusį asmenį. Panašiai, prekyba organais ar seksualinėmis paslaugomis, prekyba narkotikais ar pasinaudojamas migrantų krize. Šie blogiai nebus įveikti be geros, sveikos žmogaus ekologijos kūrimo.

Kardinolas Tagle taip pat pabrėžė, kad reikia atjautos konkrečiose situacijose. Kaip galima pasmerkti badaujančią pabėgėlių šeimą, kuri gali išmaitinti vaikus ištekindama jauną dukterį. Kaip galima pasmerkti jauną žmogų, beveik neturintį jokių galimybių, kuris suviliojamas skrupulų neturinčių rekrūtuotojų?

Be konkrečios pagalbos, pasak „Caritas Internationalis“ pirmininko, Bažnyčiai privalu ugdyti sąžines apie kūno, apie asmens, apie darbo vertę. Ji, kartu su visais geros valios žmonėmis, turi judinti visos visuomenės sąžinę, siekiant perkeisti ekonomines, politines, kultūrines, socialines struktūras, kad šios šią vertę stiprintų, o ne ištrintų. (Vatikano radijas)