Džiaugiuosi, išgirdęs apie nukautą ekstremistą?

Vienas iš kalbėjusių Maldos už taiką susitikime Asyžiuje buvo prancūzų arkivyskupas Dominique Lebrun, kurio Ruano vyskupijos kunigas Jacques Hamel buvo nužudytas liepos 26 dieną, Mišių metu, prie altoriaus, dviejų jaunuolių, kurie deklaravo veikią islamo ir „Islamo valstybės“ vardu.

Noriu prašyti, - sakė arkivyskupas Lebrun, - malonės tęsti dialogo kelią, stipresnio, tikresnio, vidujiškesnio dialogo. Prašau keturių malonių.

Pirma, prašau Dievo, užtariant šv. Pranciškui ir t. Hameliui, atleidimo malonės. Atleisti žudikams? Nėra taip sunku atleisti dviem žudikams, bet siuntėjams, visiems, kurie drąsina ir pritaria, daug sunkiau. Tegu išsipildo Jėzaus žodis: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34).

Antra, kai „Islamo valstybės“ vadai nužudomi bombardavimuose, kokios mano mintys? „Gavo tai, ko nusipelnė?“ „Pagaliau eliminavome dar vieną“? Ar klausiame savęs, kas atsitiks jiems stojus prieš Dievą? Ar aš sugebu melstis už jų išgelbėjimą, juos mylėti? Aš prašau malonės juos mylėti kaip brolius, kitaip tariant, sutikti Dangaus Karalystėje. Tegu Dievo žodis mus paragina: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus“ (Mt 5,44).

Trečia, t. Hamel priklauso kankinių genčiai. Jis palaimintas, sako popiežius Pranciškus. Bet dar nėra beatifikuotas. Gaunu laiškų, kuriuose to prašoma, kai kurie ragina prašyti išimties ir nelaukti penkerių metų (po mirties). Aš prašau malonės, kad kankinystės pripažinimas netaptų vėliava, kuri iškeliama kovai ir pasmerkimui, bet padėkos džiaugsmu už kunigą, kuris dovanojo savo gyvybę kaip Kristus. Tegu Jėzaus žodis apsigyvena manyje: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.

Ketvirta, prašau dialogo tiesoje su mano draugais musulmonais malonės. Kyla klausimų apie įmanomą sugyvenimą. Socialiniame ir šeimos gyvenime viskas tarp mūsų religijų yra suderinama. Norėčiau paklausinėti, su begaline pagarba, apie jų paklusimą Dievui, kuris yra virš žmonijos. Ar tai, ką jie suvokia Dievu nėra toks absoliutas, prieš kurį bet kokia tikrovė, taip pat ir žmogaus gyvenimas, neturi jokios svarbos? Tuo pat metu norėčiau liudyti savo tikėjimą į Dievą, kuris tapo žmogumi Jėzuje: jis įžengė į žmoniją ir į jos ribas. Koks gražus slėpinys: Dievas išaukština žmogų iki dieviško orumo ir tuo pat metu įsimaišo į jo chaotišką istoriją.  

Prašau šių malonių dėkodamas už jau gautas po t. Jacques’o Hamelio gyvenimo aukos. Pakanka atsiminti musulmonų vizitus mūsų sekmadienio susirinkimuose liepos 31-ąją. Tarsi šeima, kuri aplanko kitą šeimą gedule, ir tai yra gerai. Mes priklausome tai pačiai žmogiškajai šeimai, esame pažadėti tai pačiai dieviškajai šeimai. Per Kristų Jėzų. (Vatikano radijas)