Dvidešimt šeštasis eilinis sekmadienis

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'. Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“. (Lk 16, 19-31)

DRAUGO VARDAS

Šio sekmadienio Mišiose girdimas palyginimas apie bevardį turtuolį ir elgetą Lozorių yra vienas iš tų Evangelijos puslapių, kuriuos galėtume pavadinti paskatinimu rinktis tikrai žmogaus vertą gyvenimo būdą. Turtuolis neturi vardo, nes save sutapatina su turimomis gėrybėmis. Tikriausiai visi galėtume duoti pavyzdžių, kuomet žmogui turtas tampa antrąja prigimtimi.

Tuo tarpu elgetą Jėzus palyginime pavadina savo bičiulio Lozoriaus vardu. Šis pasirinkimas reikšmingas, nes paprastai palyginimų veikėjai Evangelijoje neįvardijami, Viešpats apsiriboja, sakydamas: „vienas žmogus“, „vienas karalius“, „vienas tėvas turėjo du sūnus“… Tik šiuo atveju padaroma išimtis, tarsi įvardijant, kad kiekvienas vargą kenčiantis žmogus yra Dievo draugas.

„Elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas,“- šiais, atrodo, viską aukštyn kojomis apverčiančiais žodžiais Jėzus kalba apie palyginimo veikėjų likimą. Turtuolis atsiduria pragaro kančiose, tačiau ne iš karto galima suprasti, už kokias nuodėmes jis yra nubaustas. Už atsidavimą malonumų kultūrai? Už perlenkimus valgant ir geriant? Tikrai ne. Turtuolio nuodėmė, už kurią jis baudžiamas, yra abejingumas: nė vieno dėmesio ženklo, nė vieno valgio trupinio, nė vieno žodžio vargšui Lozoriui! Iš tiesų meilės antipodas yra ne neapykanta, o abejingumas, kai atrodo, kad kitas žmogus lyg neegzistuotų, tarsi šešėlis tarp šunų… Lozorius jau yra visai prie mirties, tačiau net ir tada turtuolis net nepažvelgia į jo pusę. Didžiausias blogis, kurį gali padaryti žmogus – tai nedaryti gero.

Elgeta angelų nunešamas į aukštybes, o turtuolis lieka žemumose: du visuomeniniai kraštutinumai, kuriuose gyveno šiedu žmonės žemėje, du bedugnės kraštai po mirties… Tai leidžia nesunkai suprasti, kad amžinybė prasideda jau dabar, o pragaras yra ne kas kita, kaip mūsų beširdžio pasirinkimo tąsa. Palyginime nekalbama apie Dievą, tačiau galime jausti, kad Jis yra čia pat, pasirengęs suskaičiuoti visus elgetai Lozoriui duotus valgio trumpinius, kad juos prisimintų amžinai.

„Atsiųsk čionai Lozorių, kad suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį… nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius,- tegul juos įspėja,“- kreipiasi į Abraomą turtuolis, manydamas, kad vargšas privalo jam patarnauti ir kitame gyvenime, tačiau susilaukia griežto atsako:

„Nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Atverčia ne mirtis, o gyvenimas, nes žmogaus gyvenime visuomet yra Dievas. Jei žmogus niekuomet nesusimąsto apie Dievą ir savo brolius didžiajame gyvenimo slėpinyje, tai tikrai to nepadarys, susidūręs su mažesniu mirties slėpiniu.

Širdį pakeisti gali ne stebuklai ar vizijos. Nėra tokio stebuklo, kuris prilygtų vargšo skundui, nes tai yra Dievo žodis ir Dievo kūnas. Jėzus labai aiškiai sako: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte“. Vargšų alkyje yra alkstantis Dievas, jų žaizdose yra žaizdotas Dievas. Reikia tik apgailestauti, bet mūsų pasaulis yra pilnas Lozorių. Daug kas tvirtina, kad savo gyvenime ieško Dievo, tačiau daro klaidą, tikėdamiesi Jį pamatyti ten, kur viskas trykšta pertekliumi. Viešpats visuomet yra su mažaisiais, svetimšaliais, nuskriaustaisiais, labiausiai niekinamais. Jis yra ten, kur žmogus neturi nieko kito, išskyrus žaizdas laižančius šunis. Jis yra ten, kur mes bijome būti, tačiau ką kita galėtume daryti, jeigu jau Jėzus elgetai davė savo draugo vardą?…

(Mons. Adolfas Grušas)