Popiežiaus katechezė: atleidimas ant kryžiaus

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė Gailestingumo metų katechezių ciklą, šį kartą komentuodamas Evangelijos pagal Luką eilutes apie Jėzaus kančią ant kryžiaus, greta dviejų piktadarių. Ir šio įvykio centre yra gailestingumas bei atleidimas. Jėzus meldžia už savo kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Šv. Lukas taip pat pasakoja apie du piktadarius, kurių požiūris į Jėzų yra priešingas.

Pirmasis jį keikia, kaip keikė kiti žmonės, tautos vadai ir, pastūmėtas nevilties, sako: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Šis šauksmas liudija žmogaus kančią atsidūrus prieš mirties slėpinį ir tragišką sąmoningumą, kad tik Dievas gali būti išlaisvinantis atsakymas: todėl, rodos, neįmanoma, kad Mesijas, Dievo atsiųstasis, galėtų būti ant kryžiaus nieko nedarydamas dėl išsigelbėjimo. Jie to nesuprato. Nesuprato Jėzaus pasiaukojimo slėpinio. Kad Jėzus mus išgelbėjo likdamas ant kryžiaus, tokiu būdu parodydamas savo visagalybę ir atleisdamas. Jis patvirtina, kad Dievo išgelbėjimas gali pasiekti kiekvieną žmogų, bet kokioje situacijoje, kad ir blogiausioje ir skausmingiausioje. Dievo išgelbėjimas yra visiems, nei vieno neatmetant. Yra siūlomas visiems. Todėl Jubiliejus yra malonės ir atleidimo laikas visiems, geriems ir blogiems, sveikiems ir ligoniams.

Pranciškus priminė Jėzaus palyginimą apie šeimininką, kuris, neatvykus kviestiniams svečiams, paliepė tarnams į sūnaus vestuves sukviesti visus, kuriuos tik sutiks ant kelio: visus, gerus ir blogus. Bažnyčia nėra vien geriems ar tiems, kurie atrodo geri, kurie mano, kad yra geri, Bažnyčia yra visiems ir pirmiausia blogiems, nes ji yra gailestingumas. Šiuo malonės ir gailestingumo metu atsimename, kad niekas mūsų negali atskirti nuo Kristaus meilės.

Prikaustytiems prie lovos ligoninėje, uždarytiems kalėjime, įkalintiems karuose aš sakau: žvelkite į Nukryžiuotąjį, Dievas yra su jumis, lieka su jumis ant kryžiaus ir visiems save duoda kaip išgelbėtoją. Jums, kurie daug kenčiate, sakau – Jėzus yra nukryžiuotas dėl jūsų, dėl mūsų, dėl visų. Leiskite, kad Evangelijos galia įsiskverbtų į jūsų širdį ir jus paguostų, suteiktų viltį ir vidinį tikrumą, kad  niekas nėra atstumtas nuo jo atleidimo, - kalbėjo Pranciškus, pridurdamas, kad tai galioja ir blogiausių dalykų padariusiam žmogui, jei tik jis atgailaudamas prisiartina prie Jėzaus ir nori būti jo apkabintas.

Tokį pavyzdį, anot popiežiaus, pateikia kitas šalia Jėzaus nukryžiuotas piktadarys, taip vadinamasis „gerasis plėšikas“: jis nuostabus atgailavimo modelis, o jo žodžiai yra katechezė, iš kurios galime išmokti prašyti atleidimo Jėzaus. Pirmiausia, jis kreipiasi į savo bičiulį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Čia išryškėja atgailos pradžia: Dievo baimė. Tačiau tai ne šiaip baimė, tai labiau vaiko pagarba Dievui, nes jis Dievas. Tai sūniška pagarba Tėvui. Gerasis plėšikas rodo pamatinį nusiteikimą, kuris atveria pasitikėjimui Dievu: supratimą apie jo visagalybę ir apie begalinį gerumą. Tokia pasitikinti pagarba mums padeda suteikti Dievui vietos ir pavesti save jo gailestingumui.

Po to gerasis plėšikas patvirtina Jėzaus nekaltumą ir išpažįsta savo kaltę: „Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Jėzus yra ant kryžiaus tam, kad būtų su kaltaisiais ir per tokį artumą siūlo savo išgelbėjimą. Tai, kas yra skandalas vadams ir pirmajam piktadariui, yra tikėjimo pamatas antrajam plėšikui. Jis tampa malonės liudytoju. Įvyko neįmanoma – Dievas mane pamilo tiek, kad mirė ant kryžiaus už mane. Šio žmogaus tikėjimas yra paties Kristaus malonės vaisius: jo akys kontempliuoja Nukryžiuotąjį, Dievo meilę jam, vargšui nusidėjėliui. Jis buvo plėšikas visą gyvenimą, bet galiausiai, pasigailėjęs dėlto, ką darė, žvelgdamas į tokį gerą ir gailestingą Jėzų, sugebėjo pasivogti sau dangų: tikrai šaunus vagis! – pastebėjo Šventasis Tėvas.

Galiausiai gerasis plėšikas kreipiasi tiesiai į Jėzų, šaukdamasis jo pagalbos: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“. Jį vadina vardu, Jėzumi, su pasitikėjimu išpažindamas tai, ką šis vardas reiškia – „Viešpats gelbsti“, tai reiškia „Jėzaus“ vardas. Tas žmogus prašo Jėzaus atsiminti jį. Kiek švelnumo, kiek žmogiškumo šiuose žodžiuose. Tai žmogaus poreikis nebūti apleistu ir kad Dievas būtų visada arti jo. Tokiu būdu pasmerktasis mirti tampa pavyzdžiu krikščionio, kuris save patiki Jėzui ir taip pat modeliu Bažnyčios, kuri savo liturgijoje meldžia Viešpaties – „atsimink...“

Kai gerasis plėšikas kalba būsimuoju laiku – „kai ateisi į savo karalystę“, Jėzus nelaukdamas atsako apie dabartį – „šiandien su manimi būsi rojuje“. Kryžiaus valandą Jėzaus išgelbėjimas pasiekia viršūnę ir jo pažadas gerajam plėšikui išreiškia jo misijos išpildymą: išgelbėti nusidėjėlius. Misijos pradžioje, sinagogoje, jis kalbėjo apie kalinių išlaisvinimą, viešo nusidėjėlio Zakiejaus namuose  - kad atėjo ieškoti ir išgelbėti to, kas prarasta. Ir ant kryžiaus patvirtina, kad šis išgelbėjimo sumanymas realizuojasi. Nuo pradžios iki pabaigos Jėzus save apreiškia kaip gailestingumą, galutinį ir nepakartojamą Tėvo meilės įsikūnijimą. Jėzus iš tiesų yra Tėvo gailestingumo veidas. Gerasis plėšikas jį pavadino vardu: „Jėzau“. Tai trumpa malda ir visi mes galime pasakyti daug kartų per dieną: „Jėzau“, paprasčiausiai „Jėzau“. Darykite tai per visą dieną, - baigdamas savo katechezę paragino Pranciškus. (Vatikano radijas)